Iš sidabro kasyklų siauru žvyruotu keliu riedam iki Uyuni miesto, kuris be turistų negyvuotų taip pat, kaip turistai be jo. Mat tai pagrindinis taškas iš kurio galima pasiekti patį druskos ežerą.
Nors Uyuni užsibūname 3 dienas, nuveikti čia nėra ko, išskyrus turistinių agentūrų lankymą, kurių čia apie 80 ir visos teikia tą pačią paslaugą – 3 dienų turą po druskos ežerą ir apylinkes. Kruopščiai atsirinkę labiausiai patinkančią agentūrą išsiruošiame į savo aukščio rekordo, šalčiausių naktų ir gražiausių vaizdų kelionę.
Pirmą dieną kartu su kelionės draugais – 4 anglais pradedam traukinių kapinyne. Čia amžinam poilsiui nusėda visi nebenaudojami Bolivijos traukiniai, anksčiau gamtos gėrybes (alavą, sidabrą, bronzą ir t.t.) vežioję. Dabar traukiniai amžiams įsmegę į žemę, o kai kurie net bėgius po savim dar turi. Vis tik matyti vienišus metalinius „gargarus“ ir tiesią bėgių liniją kartu gražu ir kraupu.
 |
| Greitgrisim.lt nunotr./Traukinių kapinyna |
Toliau aplankome pačias druskos kasyklų „dirbtuvėles“, kur vietiniai vyrai paruošia druską valgymui ar statymui (puodams, rankdarbiams, plytoms namų statymui), o vietinės moterys galutinai apdoroja druskos produktus. Pirmiausiai pačiam ežere druska sukasama į kūgius, kad atsiskirtų vanduo. Tuomet druska gabenama į sandėlius kur atskiriama žemė ir kitos priemaišos. Moterys gatavą vartojimui druską supila į maišelius ir naudodamos liepsną juos užlydo. Štai ir viskas. Tokią druską vartoja dauguma boliviečių. Daugelis šių žmonių su druska nesiskiria dieną naktį. Jų namai pastatyti ne iš ko kito, kaip iš tos pačios druskos plytų.
 |
| Greitgrisim.lt nunotr./Druskos kasyklos |
Kai į abi puses 70 kilometrų baltos spalvos , o horizonte tik mėlynas dangus, išeina visai neblogos nuotraukos. Tegu jos kalba pačios už save:
 |
| Greitgrisim.lt nunotr./Optinės iliuzijos |
Naktį bandome įsijausti į vietinių kailį – nakvojame name, kuris visas pastatytas iš druskos plytų, o ant žemės ne koks purus sintetinis kilimas, o ta pati druska. Iš pradžių pakalbėjome, kad tai gana keista, bet nakčiai artėjant pradėjome jaustis kaip kokiam SPA druskos kambary. Tikim, kad kvėpavimo takai per naktį gerai prasivalė. Beje, toks kambarys gerai šilumą viduje sulaiko. Nors naktį buvo bent -2, o šildymo nėra, neprireikė net ketvirto pledo.
 |
| Greitgrisim.lt nunotr./Druskos kambarys |
Antrą dieną įsitikinam, kad šią vietą ypatinga daro netik baltos spalvos gausa. Gamta aplink unikali ir kartais gali pasijausti ne žemėje, o kur nors mėnulio ar Marso pašonėje. Ugnikalnių čia gausu. Ir nors paskutinis ugnikalnio išsiveržimas įvyko prieš neištirtus dešimt tūkstančių metų, visur, kur ne druska, sustingusios lavos upės arba ugnikalnio išmesti akmenys. Atrodo kaip akmenų miškai, nevietoj (tarp visiškos tuštumos) išdygę. Kai kurie iš jų net savo pavadinimus turi, kaip antai, Salvadoro Dali dykuma, kur akmenys iš tikrųjų atrodo kaip iš menininko paveikslų (nors jis pats čia nesilankė). Arba kaip Houmerio iš Simpsonų galva (jis, aišku, čia irgi nesilankė). Kraštovaizdis darosi pilnas oranžinių, raudonų, rausvų, geltonų, tik ne žalių atspalvių. Retkarčiais vis atsiranda ir baltos spalvos, bet tai jau ne druska, o greitkeliu Bolivija – Čilė pravažiuojančios sunkiasvorės mašinos. Vis vežančios neišsenkančias Bolivijos gamtos gėrybes.
 |
| Greitgrisim.lt nunotr./Be flamingų čia dar gyvena lamos |
Kadangi aplink nesimato nei vieno medžio ir net jokio mažesnio augalo, gyvūnų čia beveik nėra. Žinoma, išskyrus lamas, vikunas ir flamingus, kurių apstu ir kurie gyvena kaip ponai. Jei pasaulyje yra šešios flamingų rūšys, tai šiose vietose gyvena 3 iš jų. Šie paukščiai naktis leidžia Čilėje, kur aukštis gerokai mažesnis ir naktis nepasiekia minusinės temperatūros. Kiekvieną dieną jie grįžta į Bolivijos ežerus, kur net dieną vanduo tik dėl stiprios saulės netampa ledu. Ežerų gylis – 30-50 centimetrų, o vanduo surenkamas iš pašonėse pūpsinčių vulkanų. Tokiu būdu vanduo yra pilnas mineralų ir mes gauname griežtą pastabą iš Faustino (gido) jokiu būdu vandens negerti. Tai tik į naudą flamingams, kurie visas saulėtas dienas vaikšto ežeruose lengvai rasdami maisto. Kartais nušaldami kojas ar snapą tiesiog pasiilsi prieš saulutę, o tada toliau tęsia maisto paieškas.
 |
| Greitgrisim.lt nunotr./Flaminga |
Vasaromis populiariausiam rožiniam ežere būna iki 40.000 flamingų, žiemą mažiau, bet vaizdas vistiek įspūdingas. Spalvų kontrastai užburiantys. Turėdami pusvalandį laisvo laiko, vaikščiojam aplink rožinės spalvos ežerą ir bandom „į atmintį“ nusifotografuoti flamingus ir spalvas.
 |
| Greitgrisim.lt nunotr./Flamingai |
Kitas rytas tampa visos kelionės ir ko gero gyvenimo Lietuvoje šalčiausiu rytu. Esame beveik 4800 metrų aukštyje, kai apie šildymą iš vis galima pamiršti, nors kūną gaubia miegmaišis ir keturi pledai. Turime keltis 5 ryto. Programa prasideda 5.30. Gidas pasako, kad už poros valandų turėsim natūralią karštą vonią po atviru dangumi, bet niekas netiki tos vonios „karštumu“. Mes taip pat pasižiūrime į tokį sumanymą kreiva šypsena. Kas dar be „ruonių“ ryžtųsi esant minusinei temperatūrai lauke nusirengti iki maudymuko ir sava valia lįsti į „natūraliai karštą vandenį“?
Tačiau atvažiavus į maudynių vietą matom garuojantį iš vulkano atitekantį vandenį. Temperatūra +30, ir kadangi oras arti nulio, kojos nejaučiamai sušalusios, akys tiesiog veste nuveda į „baseiną“. Vėliau prisijungia ir kitos turistinės grupės ir daugelis skirtingų kalbų sako tą patį – dabar jau niekur iš šio gėrio nelįsiu. Jausmas tikrai nepakartojamas. Gal kiek primenantis lietuvišką pakaitalą – kubilą, tik palaimos atkentėjus tamsią ir šaltą naktį daugiau.
 |
| Greitgrisim.lt nunotr./Karštos versmės |
Pakeliui aplankome ir natūraliai susiformavusius geizerius, bei verdančio vandens upes. Tai taip pat vanduo atitekantis iš vulkanų, tik čia jau nebepasimaudysi, nes vanduo toks karštas, kad kartu su žeme esant 5000 metrų aukščiui virš jūros lygio savaime verda. Bolieviečiai spėjo geizerius privatizuoti ir norėjo elektros energijos gamybai panaudoti, bet planas nepavyko. Užtat vienas privatizavimo įrodymas išliko – aukštai į dangų kylantis geizeris. Kyla jis ne savaime, o per dirbtinai įrengtą tūtą.
Už poros kilometrų atsisveikiname su dviem kelionės kompanionais. Mat čia, tarp lavos upių ir plynių, Bolivijos-Čilės siena, kuri jaukiai atrodo tik 10 ryto. Tokiu laiku autobusas nuveža iki pačios Čilės (už 100 kilometrų). Kitu atveju gali tekti parą laukti iki kito autobuso.
Mums šis turas tapo vienu gražiausių ir unikaliausių gamtos stebuklų, kur spalvos vaidino svarbią rolę. Grįžtant atgal bandėme žaisti žaidimą – kokios gamtos spalvos nematėme. Ir rezultatai verčia nustebti, per tris dienas rečiausia gamtos spalva buvo žalia.
Daugiau skaitykite: Greitgrisim.lt
