Spalvoti Argentinos vairuotojai
Nusigauti tuos du su puse šimto kilometrų užtruko kokias šešias valandas, bet per jas mus pavežė net penki skirtingi vairuotojai, kurių problemos ir pasaulėjauta buvo labai skirtingi. Autostopą pradedu suprasti ne kaip pagalbą, o labiau kaip pažinimą.
Pirmasis buvo kažkokio smulkaus turistinio verslo savininkas, kuris nepaliaudamas gyrė Argentinos švietimo sistemą ir kokias plačias galimybes pamatyti pasaulį ši atveria, ypač lyginant su Bolivija ar Peru.
Vėliau savo seną „Ford Escort“ stabdo kunigas, kuris kasdien skaito paskaitas už pusšimčio kilometrų nuo namų. Tik įlipus jis mina akceleratorių iki dugno ir kaip lenktynininkas lėkdamas 130 km/h greičiu, naudodamas visą kelio plotį, laviruoja kelio vingiais. Adrianas, nedidukas, bliūdeliu kirptas vyriškis, su savo tvirtu tikėjimu ir puikia nuotaika nenustygsta vietoje ir beria klausimus vieną po kito kartais įterpdamas savo gyvenimo fragmentą. Per nepilną valandą sužinome viską apie jo šeimą ir praleistus metus Kinijoje. Matyt, jam patikome, nes skambinanti ir pietų kviečianti mylima žmona nesulaikė jo ir šis mus pavežė už miesto, kur galėtume tęsti savo kelionę. Išlydėdamas užrašė savo kontaktus ir pažadėjo nakvynę savo tėvų namuose, kai būsime Buenos Airėse.
Sustojęs baltas autobusiukas mus nuveža nedaug, bet reikšmingai – ten kur susijungia pagrindiniai keliai vedantys į Saltą. Aukštas, kone dvimetrinis jaunas vyras pasakoja, kaip jam patinka šiaurės vakarų Argentina ir kaip čia viskas gražu, nesvarbu ar keliauji, ar vairuoji „Peugeot Boxer“ autobusiuką.
Nors vieta gera srauto atžvilgiu, esame vidury niekur, ir tai, kad taip jaučiamės pakankamai dažnai šioje kelionėje, negelbėja. Tikimės kad kažkas kažkada sustos, nes kitų variantų nelabai ir bėra. Taip! Stabdžius spaudžia nedidelis sunkvežimis, vairuotojas iš kabinos paduoda raktą nuo spynos, atrakinu kėbulo duris, kur sumetam kuprines. Vairuotojas – augalotas, su viršsvoriu ir, žinoma, su tvirta nuomone apie visus ir viską: dėl kažkokių priežasčių jis nemėgsta nei Čilės nei čiliečių, atostogauja Brazilijoje, o jo paskutinis darbas, kai jį samdė kažkokia valstybinė įstaiga, jį labai supykdė. Ne gana to, šis kalba pačia neaiškiausia, kokia tik gali būti, ispanų kalba, o pro langus ir plyšius šniokščiantis vėjas ir girgždanti kabina mums nepadeda suprasti.
Paskutinis mus vežęs vėl visiškai kitoks. Mums tik išlipus iš sunkvežimio ir paėjus kokį šimtą metrų, matau, kaip kiek toliau ir gerokai anksčiau sustojusio visureigio vairuotojas mums moja ranka. Jis buvo sustojęs pasikeisti muzikos ir tuomet mus pamatęs. Klausome Justino Timberlake'o dainų ir architekto, kuris važiuoja į Saltą ieškoti medžiagų savo baldams, klausimų apie mūsų kelionę ir tėvynę. O jie pilasi kaip iš gausybės rago demonstruodami pašnekovo išsilavinimą ir erudiciją.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Saltoje jaučiasi jauki argentinietiška kasdienybė |
Madingasis architektas mus atveža iki pat centrinės aikštės, kur prie raudono šviesoforo belieka greitai atsisveikinti, išsitraukti kuprines iš bagažinės ir aikčioti ant šaligatvio, kaip čia mums taip pasisekė.
Sutarta nakvynė mūsų laukia tik ryt, tai traukiam į hostelį, o iš jo į parduotuvę, nes po visos dienos ant kelio ir penkiose mašinose norisi tik valgyti ir kokio vyno dar.
Aukštesni maisto standartai
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kelio ženklai |
Kitoje pusėje gatvės esanti kepykla stebina ir iš vakaro, bet dar labiau ryte. Po sprangių peruietiškų ir bolivietiškų kepinių čia galime nusipirkti šviežiausių batonų ir visokių bandelių ir kepinių, kurie traškūs, saldūs ir visokie kitokie, kokius tik galėjome sapnuoti. Ryte kepyklos duris be perstojo varsto pirkėjai, kuriuos aptarnauti neužtenka net keturių pardavėjų. Ši vieta man jau pirmoji užuomina, kad nors čia ir brangiau nei kitur, vertė, kurią perkame yra keliolika kartų aukštesnė, nes tokie yra argentiniečių standartai viskam, ką jie deda į save.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Žurnalų kioskas |
Prekybos centras niekada nebuvo vertas skaitančios akies dėmesio, iki dabar. Ir čia ne apie daržoves ar kainas, o apie vynus. Pastarieji čia sustatyti lentynose ne pagal šalį, nes visi yra iš ten pat – iš Argentinos – ir ne pagal vardą. Čia visi vynai surikiuoti pagal vynuoges, o tuomet belieka žiūrėti savo kainų lygio (t.y. pigiausi apačioje, brangiausi viršuje).
Grįžus beliko parašyti dešimt balų hosteliui už „grill“ keptuvę ir mėgautis puikiu raudonu Syrah.
Saltos miestas iš arčiau
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Mokinukų protestas |
Pirmas dalykas nustebinęs bastantis po miestą tai protestas pagrindinėje aikštėje. Ne bet koks, o vaikų protestas,
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Mokinukų protestas |
kuriam, akivaizdu, buvo ruošiamasi ne šiaip sau: visi apsirengę pajacų rūbais, kai kurie nusigrimavę veidus, mažieji su užrašais, o vyresni su būgnais. Dar nemokėdami gerai skaityti šie vaikai jau mokosi protestuoti (beje, Argentina yra mėgstančių protestuoti šalis). Vienus gano mamos, kitus greičiausiai mokytojos.
Viskas, pradedant medžiais ir gėlynais, baigiant kolonijiniais namų fasadais čia atrodo didinga ir palytėta bei permaišyta su daugeliu kitų pasaulio kultūrų. Žmonės vaikšto su skaniais ledais, kuriuos greičiausiai atpūtė itališki vėjai. Vitrinos nerėkia apie nuolaidas, o smulkiomis subtiliomis kažkuo prancūziškomis detalėmis kviečia užsukti. Visur tvarkinga ir švaru, kaip Berlyno centre, tačiau esmė – žmonės – čia jie tikri lotynų amerikiečiai.
Didelis namas ir matė arbata
Pavakarę nueiname prie sutartų durų prie kurių kažkokia iškaba, kuri sutrikdo, ar tikrai čia? Taip, sako mūsų lapelis ir mes spaudžiame skambutį. Viskas gerai, duris atidaro Laura, kuri nemėgsta kai jos vardą tariame lietuviškai su ta kieta L (kaip lupena) – reikia sakyti Liaura.
Taigi apsistosime choro patalpose, kurias vos prieš kelias savaites Laura pritaikė gyvenimui. Nors fasadas iš gatvės pasirodė siauras ir tikėjomės kažko kuklaus ir nedidelio, Laura pradeda mus vedžioti pradžioje per kelis kambarius, vėliau galinį kiemą, kuriame už dviejų ar trijų dešimčių metrų stovi dar vienas daržinės dydžio namas, kur choras repetuoja, o už jo dar vienas ūkinis namelis be langų ir be durų, bet su asmenine biblioteka. Čia, už dviejų kvartalų nuo pagrindinės aikštės esančiame name galima sutalpinti kokius tris-keturis, o gal ir visus penkis kolektyvinius sodus.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Mieste puikus klimatas |
Pirmoji pamoka – matė. Argentinoje ketvirta diena, o mes dar neragavome šio gėrimo, kurį visi hostelio argentiniečiai siurbčioja ištisą dieną. Laura ima medinį puodelį ir beveik sklidiną pripila arbatžolių. Tada iš termoso užpila karštu vandeniu, nepaskandindama visų žolių. Pati gerdama aiškina kelias pagrindines taisykles, kad vėliau neturėtume nesusipratimų: kai tau duoda gerti, jei skanu, galima gerti iki dugno, o ne po kelių siurbtelėjimų siųsti toliau, jokiu būdu nežaisti su šiaudeliu (isp. bombilla), o gražinant tuščią puodelį šeimininkui nesakyti ačiū, jei vėliau norėsi dar.
Pirmi matės siurbtelėjimai kartūs, netikėti. Bet vistiek įdomu. Man primena tą jausmą, kai pradedi rūkyti ankstyvoje paauglystėje – neskanu, bet kažkaip norisi. Kitam užėjimui Laura įdeda šiek tiek medaus, kuris nuima arbatos „žolišką“ skonį ir ji tampa daug skanesnė. Argentinietė pasakoja, kad ji matę geria ryte, popiet ir vakare prieš miegą, o mums įsigyti matės rinkinuką tampa dar viena užduotimi Saltoje.
Šiame mieste mums pavyko rasti visas dvi parduotuves, kurios siūlo palapines ir abi parduotuvės nebuvo puikios, nes vienoje pasirinkimas skurdus, o kitoje pasirinkimo išvis galima sakyt nebuvo. Kainos, aišku, kosminės ir mūsų mintys vėl veliasi, ar mums čia reikia palapinės, kokios reikia ir t.t.
Čia, dar po apsilankymo vienoje parduotuvėje atėjo siesta, kuomet nuo 13 val. miestas pradeda staigiai tuštėti ir visos įstaigos, net bankai, užsidarinėti. Keista, kaip per gerą pusvalandį iš judraus centro liko tuščios gatvės. Miestas vėl pradeda rodyti gyvybės ženklus nuo kokios 17 val., o mūsų antroji parduotuvė dar vėliau. Žodžiu, kone visa diena paieškoms ir nieko.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Labai argentinietiškas vaizdelis |
Vakarui užtaisėme skanią vakarienę, žinoma su kepta mėsa ir keptomis daržovėmis. Laura sakė, kad buvo skanu, ir esu tikras, kad nemelavo, nes visi tik čepsėjome ir mažai kalbėjom.
Argentinietiškas vakarėlis
Bet viena diena buvo pati užimčiausia. Pirmiausiai tai dėl to, kad visi pramiegame, ir diena prasideda dešimtą valandą. Skubam ir nusiperkame palapinę, kuri vėliau paaiškės esanti tikrai gera ir verta to kalno pinigų.
Šiandien Lauros gimtadienis ir vakare ji ruošia pasibuvimą savo tėvų namuose, tačiau nors laikas bėga, ji tęsi savo pažadą ir veža mus už miesto, į San Lorenzo – kaimą-priemiestį, tokį, kaip Trakai. Senas aštuoniasdešimtųjų gamybos „Renault“ rieda iki degalinės, tada pirkti daržovių vakarui ir, galiausiai, į San Lorenzo.
Trakus labiausiai primena stabtelėjimas sankryžoje: einame prie policininko ir Laura klausia, ar šis ragavęs aplink esančių bobučių empanadų – šis parekomenduoja vieną ir mes jau einame pirkti ne vienos ar kelių, o viso tuzino. Empanados primena kibinus, o kibinai, žinoma – Trakus. Čionykščiai į tešlą vynioja jau pagamintą įdarą iš bulvių, pomidorų, paprikos ir mėsos. Perkame tuziną, nes čia empanadas daro nedideles ir jas valgyti pasirodė daug smagiau.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Senasis Renault ir jo savininkė |
Na, o pats San Lorenzo niekuo neypatingas – keletas stalų ir suolų prie labai siauro upelio, keli akių neprasikrapštę stovyklautojai ir šeima kurianti kepsninę savo šeštadieniniam asado (mėsos kepimui).
Gimtadieniui važiuojame į Lauros tėvų namus, kur sutinkame jos tris brolius ir dvi seses (!) su savo šeimomis, vaikai renkasi Izraelyje atostogaujančių tėvų namo sode. Būrys brolių ir sesių paaiškina ir namo dydį, kuris nesunkiai varžosi su visais lietuviškais maitinimo tvartais, gryčiomis ir „bernelių užeigomis“. Argentiniečiai yra labai prisirišę prie šeimos, šeima čia svarbiausia. Gimtadienį švenčia visa šeimos sudėtis ir vos viena draugė. Žinoma, didelis namas, kurį tėvas kažkada statė kaip šeimos tvirtovę.
Ilgai nesisvečiavome, nes jau rytoj anksti ryte autobusas mus veža toliau. O Salta man kaip pilnas skirtingų ir netikėtų aromatų karis, tik jį darė ne saiko prieskoniams neturintis indas, o subtilus šefas panaudojęs visą itališką, prancūzišką, vokišką, anglišką, amerikonišką prieskonių paletę ant tų Lotynų Amerikos žmonių Saltos žemėse. Tikiuosi, kad likusi Argentina bus bent puse tokia stilinga, skoninga, nuoširdi ir aistringa, kaip Salta.
