Nuo to laiko ji atsisakė visų kitų keliavimo krypčių, vyksta ten kasmet, o pastaruosius keletą metų mažiausiai po tris kartus per metus. Moteris ne tik tyrinėja stulbinančią salų gamtą, bet ir išmokusi portugalų kalbą vasaromis dirba Azorų turizmo įmonėje bei svajoja vieną dieną ten persikelti.
– Kuo jus stebina Azorai? Kurios salos jums labiausiai patinka?
– Azorų archipelagą sudaro devynios salos, iš kurių lankiausi septyniose. Azorai stebina tuo, kad gana mažoje teritorijoje (bendras salų plotas yra beveik 28 kartus mažesnis už Lietuvos) yra tokia peizažų įvairovė. Ugnikalniai (kurių yra 26), jų krateriuose telkšantys tamsiai mėlynos (kartais bene juodos), žydros, žalios, gelsvos ar net ryškiai smaragdinės spalvos ežerai, žali, dantyti šlaitai, karštosios versmės, kriokliai, tarpekliai, urvai, iš šešiakampių kolonų sudarytos bazaltinės uolienos, kalnai (aukščiausias Portugalijos Piko kalnas yra Azoruose, žiemą jo viršūnėje netgi pasirodo sniego), laukiniai paplūdimiai, mėnulį primenantys juodi, rudi, gelsvi, oranžiniai ar net raudoni lavos laukai, Santa Marijos saloje yra raudono smėlio dykuma.
Dėl nuolatinės šilumos, drėgmės bei derlingos vulkaninės žemės veši įvežtiniai augalai: po visas salas išplitusios ir vasarą mėlynais žiedais laukus bei pakeles puošiančios japoniškosios hortenzijos, japoniškų kedrų miškai, bambukų giraitės, iš Himalajų atgabentos imbierinės lelijos, iš Naujosios Zelandijos pristatyti gigantiškieji paparčiai, rudenį pažintiniuose takuose keliautojus skaniais vaisiais džiugina braziliški vaismedžiai.
Beje, Azorai – vienintelė vieta Europoje, kur auginama arbata, kava ir ananasai! San Migelio saloje galima pasivaikščioti arbatos, o San Žoržo saloje – kavos plantacijose. Apie savo įspūdžius paklausti amerikiečių turistai, tropinę Azorų gamtą lygina su Havajais ir priduria, kad čia mažiau keliautojų ir daugiau švaros.
Daugiausia kartų teko pabuvoti San Migelio saloje. Galima sakyti, ji turi viską, ką ir kitos kartu sudėjus. Tokio vulkaninio aktyvumo, karštųjų versmių pasirinkimo, vulkaninių ežerų įvairovės kitose salose nerasi, taigi, pirmą kartą vykstantiems į Azorus rekomenduoju aplankyti būtent ją.
– Kokių veiklų esate išbandžiusi Azoruose?
– Čia tikras rojus aktyvių atostogų mėgėjams. Esu praėjusi daugybę pėsčiųjų takų. Po visą salų plotą jų išsiraizgę šimtai, yra nuo kelių iki keliasdešimt kilometrų ilgio. Kiekvienas pažintinis takas turi savo traukos objektus. Pajūrio veda palei įspūdingas uolas, panoramines aikšteles, į vandenyną įtekančius krioklius, laukinius paplūdimius.
Ežerų takai – iki ežero arba ant kalderos krašto, kad būtų galima pasimėgauti vaizdu į jį iš aukštai. Džiunglių keliukai paprastai veda iki įspūdingo krioklio ar urvo, supažindina su vietine augmenija. Tačiau su vietiniais esu patekusi ir į tokias džiungles kur nėra takų, o kelią reikia skintis mačete.
Dar vienas nuostabus dalykas, kad Azoruose, kaip ir Naujojoje Zelandijoje nėra pavojingų gyvių: nei uodų, nei gyvačių, vorų ar skorpionų, tad į tankmę gali žengti drąsiai. Vienintelis dalykas, kurio turi saugotis yra statūs šlaitai, nuo kurių leidžiamės prisirišę virvėmis. Taip pat nerekomenduojama į džiungles eiti po stipraus lietaus, nes yra žemės nuošliaužų tikimybė. Kiti, Azorų istorijai, kultūrai pažinti skirti takai, veda iki senovinių vandens malūnų, akvedukų, levadų, apleistų fabrikų, arbatos laukų.
Dar vienas nuostabus dalykas, kad Azoruose, kaip ir Naujojoje Zelandijoje nėra pavojingų gyvių: nei uodų, nei gyvačių, vorų ar skorpionų.
Dar plaukiau baidare vandenyne, tyrinėjau pakrantę „coasteering“ būdu (kai laipioji pakrantės uolomis, šokinėji į vandenį, plauki į vandenyne pasislėpusius urvus), kopiau į Piko kalną, skridau parasparniu.
Taip pat galima nardyti vandenyne, plaukioti su laukiniais delfinais, vykti stebėti banginių, specialia įranga leistis į lavos urvus, tunelius, tačiau šios patirtys dar laukia ateityje. Žinoma, nebūtina keliauti taip aktyviai. Galima atsipalaiduoti karštosiose versmėse, automobiliu lankyti apžvalgos aikštelės sustojant paplūdimyje, išsimaudant, ramiai vaikštinėti senuose parkuose (pavyzdžiui, Terra Nostra parkas skaičiuoja daugiau nei 200 metų) su egzotiška tropinių kraštų augmenija.
– Tačiau labiausiai jus „užkabino“ kanjoningas, tiesa? Papasakokite, kaip vyksta jūsų vedami kanjoningo turai.
– Šis užsiėmimas mane labiausiai žavi galimybe pasiekti užslėptas egzotiškas vietas, į kurias be specialios įrangos nepatektum. Įsivaizduokite vešlia augmenija apaugusį džiunglių taką, kurį tyrinėdamas prieini prie didelio krioklio. Atsistoji ant krašto ir žiūri, kaip vanduo stačiu šlaitu garma žemyn. Čia ir prasideda kanjoningas.
Saugos taške pakabinama virvė ir kriokliu leidžiamasi žemyn, kartais tenka gauti smagų dušą. Pamatai it meno kūrinius, vandens išraižytus urvus, įmantrių formų uolas. Gražiausia patekus į tarpeklio vidų: aplink stačios, nuo augmenijos žalios sienos, pro siaurus plyšius patenkantys saulės spinduliai piešia raštus. Kartais net pavyksta tiesiog po kojomis pamatyti ryškias žiedines vaivorykštes. Klientai aprengiami specialiais hidrokostiumais, gauna apraišus, šalmus, vandens batus.
Patekę į natūralų gamtos sukurtą „nuotykių parką“ jie pasijunta tarsi ekspedicijos herojais: leidžiamasi ne tik virvėmis, bet ir natūralia 2–5 m ilgio „čiuožykla“ (jei uolose išgraužta upės vaga yra be nuvirtusių medžių ir kitų kliūčių bei apačioje turi gilius baseinus). Visgi, daugiau adrenalino daugumai suteikia šuolis nuo 9–10 m aukščio krioklio į vandenį. Tuos, kurie niekada neįsivaizdavo, kad galėtų tai padaryti užplūsta stiprios emocijos.
Jauniausias mano klientas buvo ketverių metukų vaikas, o vyriausias – 75-erių metų senjoras. Kanjoningu gali užsiimti kiekvienas, specialus išankstinis pasiruošimas einant su profesionaliu gidu nereikalingas, tačiau praeinamas instruktažas, parodoma kaip leistis virve. Pradedantiesiems skirtuose maršrutuose yra galimybė išeiti iš upės neįveikus kliūties, o jeigu to padaryti nepavyksta, turime metodiką kaip žmogų saugiai nuleisti pačiam nieko nedarant.
Nuleisti yra lengviausia išeitis, bet padėti klientams nugalėti jų baimes ir įveikti krioklį savarankiškai yra daug vertingesnis dalykas. Turiu kantrybės laukti ir psichologiškai pagelbėti susidoroti su savo baimėmis, žengti tą pirmą žingsnį. Pastangos ir papildomai sugaištas laikas atsiperka pamačius trykštantį džiaugsmą žmogaus veide po nusileidimo.
Tie, kurie trasą praeina net nesuvirpėję, tiesiog pasimėgauja gražiais vaizdais. Tačiau turintys baimių ir pabandę perlipti savo ribas neabejotinai patiria daug galingų emocijų, todėl šiek tiek bijoti netgi yra gerai. Įdomu, bet mano, kaip gidės patirtis rodo, kad didžiausių baimių turi vyrai. Moteriškės nors ir bijodamos, spygaudamos, virkaudamos, bet leidžiasi, o vyrai iš baimės, būna, net užsiblokuoja. Nieko nesako ir nejuda nė žingsnio įsikibę į virvę.
Turint daugiau patirties, praėjus specialius kursus galima eiti sudėtingesniais maršrutais, leistis net kelių šimtų metrų aukščio kriokliais. Flores sala laikoma kanjoningo rojumi būtent dėl daugybės maždaug 100–200 m aukščio (200 m yra apie 67 aukštų pastatas) krioklių su įspūdingais vaizdais į vandenyną. Teko nuo tokių leistis ir tai turbūt pati įspūdingiausia mano patirtis Azoruose.
Labiausiai jaudinantis momentas, kai priėjus prie krioklio krašto suvoki kaip aukštai esi, apačioje matyti miniatiūriniai namukai, medžiai. Tuomet į nusileidimo įrenginį įmontuoji virvę, pakabini visą savo kūno svorį ant jos, nusisegi savisaugą ir žengi pirmąjį žingsnį.
– Ar daug Azoruose turistų?
– Iki atsidarant pigiems skrydžiams Azorai buvo nepažintas kraštas, turizmo, galima sakyti, nebuvo. Kruiziniai laivai irgi retai užsukdavo dėl per didelio atstumo nuo žemyno. Apie neegzistuojantį turizmą byloja dar iki šiol gražiausioje Azorų vietoje stovintis, maždaug prieš 30 metų atidarytas 5 žvaigždučių viešbutis vaiduoklis, kuris jau po metų bankrutavo dėl klientų trūkumo.
Situacija ėmė keistis 2015-iais, vienoms oro linijoms paleidus skrydžius į San Migelio salą iš Lisabonos ir Porto, o vėliau ir Londono, Belgijos, Olandijos, Vokietijos, Šveicarijos. Atvykusi vienu pirmųjų reisų tų metų birželį buvau nustebinta kokios salos tuščios. Populiariausiose vietose sutikdavau vieną kitą turistą (daugiausia portugalų iš žemyno ir amerikiečių, nes buvo tiesioginiai skrydžiai iš JAV), pažintiniuose takuose net nebuvo ženklų, tad ne kartą pasiklydau. Didžiajame Terra Nostra parko terminiame baseine nebuvo nė vieno žmogaus, net ėmiau abejoti, ar čia galima maudytis. Praeitą vasarą tas pats baseinas tuo pačiu laiku jau buvo apytirštis.
Tačiau, nepaisant keliautojų skaičiaus augimo, iki masinio turizmo Azoruose dar toli. Valdžia kontroliuoja skrydžių skaičių, riboja didelių viešbučių statymą, siekiama, kad Azorai netaptų tokie turistiniai kaip kad kita Portugalijai priklausanti sala Madeira. Daugiausia turistų jaučiasi didžiausioje San Migelio saloje, nes ten susitelkia bene visi tarptautiniai skrydžiai. Tačiau persikėlus į kitas salas aplanko visiška ramybė: tušti pažintiniai takai, paplūdimiai, apžvalgos aikštelės.
– Kokį apytiksliai biudžetą reikėtų numatyti norint čia nukeliauti?
– Atsiradus pigiems skrydžiams Azorai nebėra prabangi kryptis. Pigiausiai į Azorus pirmyn ir atgal esu skridusi už 80 Eur (tik su rankiniu bagažu). Tačiau įprastai kainos svyruoja nuo 150–350 Eur (priklauso nuo skrydžių skaičiaus, per kokias šalis ir kuriomis avialinijomis keliauji). Nepatogumas tik tas, kad neturime tiesioginių skrydžių į Portugaliją iš Lietuvos, o lengviausia Azorus pasiekti iš Lisabonos. Tokiu atveju reikalingi trys skrydžiai, jei tarpai tarp jų nemaži, keliauji maždaug 18 val. Gali prireikti tarpinės nakvynės, nes per parą suskraidyti kartais nepavyksta.
Keliavimas Azoruose nėra brangus, nors dėl salų egzotiškumo taip gali ir atrodyti. Palyginus su Italija ar Ispanija, kainos čia, sakyčiau netgi mažesnės. Nakvynę paprastame kambarėlyje vietinių name gali rasti už 10–15 Eur žmogui. Žinoma, prabangiame viešbutyje su SPA ji kainuos ir 100 Eur žmogui.
Palyginus su Italija ar Ispanija, kainos čia, sakyčiau netgi mažesnės.
Kainos priklauso ir nuo sezono, birželio–rugpjūčio mėnesiais jos kyla. Pasivaikščiojimo takai yra nemokami (išimtis tik du privatūs Furnas miestelyje esantys takai). Unikalios karštosios maudynės vandenyne taip pat nemokamos. Netgi arbata Gorreana plantacijoje galite pasivaišinti nemokamai. Įėjimas į municipalinį baseiną po atviru dangumi – vos pora eurų. Kelionės kaina išaugtų norintiems vienu metu aplankyti kelias salas. Skrydis tarp salų į vieną pusę yra maždaug 80 Eur. Taip pat mažesnėse salose yra brangesnė nakvynė bei automobilio nuoma.
– Kada geriausia skristi į Azorus?
– Oras Azoruose – malonus visus metus. Čia niekuomet nebūna per karšta. Vasarą temperatūra siekia 20–25 laipsnius šilumos, o žiemą nelabai ir atvėsta – siekia 15–18 laipsnių šilumos, tačiau saulėtomis dienomis pakyla iki 20 laipsnių šilumos. Man pats mėgstamiausias laikas Azoruose – būtent žiema. Tada po lietaus žaluma yra sodresnė, kriokliai daug įspūdingesni, o kai kur net „gimsta“ nauji, ko sausuoju vasaros metu nepamatysi. Maudytis karštose versmėse žiemą taip pat smagiau. Vasarą įlindus į beveik 40 laipsnių karščio vandenį, menkas malonumas, tuomet labiau norisi vėsaus krioklio ar ledų.
Vasarą didžiausią įspūdį palieka visose salose gausiai pražystantys mėlynųjų hortenzijų žiedai, ji labiau tinka keliautojams, kurie tikisi daugiau saulės spindulių. Vis dėlto oras Azoruose niekada nenuspėjamas ir tam iškart turi nusiteikti. Teoriškai rugpjūtis yra sausiausias, tačiau pernai grupei lietuvių atvykus čia dešimčiai dienų praktiškai visas dienas lijo. O aš esu savaitę praleidusi sausį ir visas dienas švietė saulė. Svarbiausia turėti aprangą nuo lietaus ir keliauti, tyrinėti.
Paskutinį kartą Azoruose lankiausi visai neseniai, pandemijos laikotarpiu, salos laikomos viena saugiausių krypčių. Beje, nuskridau ten per rekordiškai trumpą laiką, nes oro uostai pustuščiai, galėjau rizikuoti pirkti skrydžius su itin trumpais persėdimais, nė vienas nevėlavo. Mano nuomone, būtent dabar verta išnaudoti šį laiką, nes Azorai ir vėl tokie tušti bei paslaptingi, kokie buvo iki atsirandant pigiems skrydžiams.
Daugiau apie Azorus skaitykite Astos tinklaraštyje.
