Paradoksalu, tačiau šalyje daugiau žmonių turi mobiliuosius telefonus negu tualetą. Šiukšlėse skęstančiuose lūšnynuose, ant sukrypusių trobų stogų kyšo palydovinės antenos, kurios tik paaštrina groteską.
6 val. ryto – jau prie įėjimo
Tadžmahalas – vieta, kurią nuo pat pradžių aplankyti norėjau mažiausiai. Ne vienas sutiktas keliautojas, Agrą, kuriame įsikūręs šis Indijos turizmo simbolis, apibūdino kaip ganėtinai pilką ir bjaurų miestą. Tai, žinoma, papildomos motyvacijos irgi nepridėjo. Paprastai netrykštu entuziazmu lankytis populiariuose turistiniuose objektuose, kur tenka stumdytis ilgiausiose eilėse, tačiau šįsyk nusprendžiau padaryti išimtį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Penkios vietos, greitai išnyksiančios iš turistinio žemėlapio
„Lonely planet“ pataria į Tadžmahalą eiti vos jam atsidarius, kad išvengtume eilių, todėl 6 val. ryto jau stovime prie įėjimo su dar keliomis dešimtimis žmonių. Lankytojų vėliau daugėja su kiekviena minute.
Bilietai užsieniečiams kainuoja 750 rupijų, o indams – 20 rupijų. Tokio kainų skirtumo dėka vakariečiai tiesiog paskęsta vietinių masėje.
Paradoksalu, tačiau šalyje daugiau žmonių turi mobiliuosius telefonus negu tualetą.
Tadžmahalas yra mauzoliejus, kurį 1632 m. pradėjo statyti vietinis šachas savo mirusiai trečiajai žmonai. Prie šio įspūdingo pastato dirbo net 20 tūkst. darbininkų.
Pasivaikščioję po aplink esantį sodą ir mauzoliejaus vidų, vėliau tiesiog sėdime ir žiūrime į šį balto marmuro gražuolį iš tolo. Architektūra tiesiog užhipnotizuoja ir nesinori daugiau daryti nieko tik tyrinėti akimis pastato linijas.
Agros tyrinėjimai autorikša
Vėliau vietinis autorikšos vairuotojas Vikramas pasiūlo mums aprodyti kitas Agros lankytinas vietas. Žinodamas, kad turistai į įvairius indų pasiūlymus žiūri ganėtinai skeptiškai ir atsargiai, vairuotojas išsitraukia užrašų knygelę su palinkėjimais iš viso pasaulio. Kiekvieną kartą pavežiojęs turistus po miestą, Vikramas paprašo papildyti jo knygelę. Lietuviškų įrašų joje nerandame.
Aplankome kitą Agroje esantį mauzoliejų, vietinių vadinamą „Mažuoju Tadžu“ ir Agros fortą. Pastarajame gidas papasakoja, kokioje prabangoje gyveno šachas ir jo žmonos. Viskas buvo dekoruota auksu ir brangiaisiais akmenimis, tačiau dabar visos praeities didybės nebelikę.
Žiemą, kad rūmuose nebūtų šalta, tarnai į specialias ertmes sienose pildavo karštą vandenį, o vasarą, kad būtų vėsiau – šaltą.
-
Lietuvis Indijoje 6: dvi Indijos – už grašius dirbančios tarnaitės ir pompastika mokykloje
-
Lietuvis Indijoje 8: pasiplaukiojimas po Rytų Veneciją ir smalsūs indai paplūdimyje
-
Lietuvis Indijoje 9: šventyklų miestas Hampi – traukiniu, dviračiu ir kojomis
-
Lietuvis Indijoje 10: Aurovilis – miestas utopija, kuriame visiems mokamas toks pat atlyginimas
-
Lietuvis Indijoje 11: kaip aš pavargau nuo Indijos
-
Atgal į Indiją: 1. Indiškas smalsumas ir darnus Varanasio chaosas
Gyvenamų patalpų sienose būdavo paliktos nedidelės skylės. Kitoje sienos pusėje stovėdavo tarnaitės su vėduoklėmis, tokiu būdu vėsus oras patekdavo į kambario vidų. Štai kaip paprastai buvo galima išspręsti kondicionavimo problemą prieš keletą šimtmečių.
Šeichas turėjo keletą oficialių žmonų ir daugybę meilužių, kurios taip pat gyveno didžiuliame forte.
Vakare keliaujame į traukinių stotį, kuri tiesiog knibždėte knibžda nuo žmonių, nes visi indai aplankę Tadžmahalą važiuoja namo. Nusiperkame vietinį laikraštį, pasitiesiame ir sėdame ant žemės.
Keletą kartų dingsta elektra, palikdama stotį skendėti visiškoje tamsoje. Indai žino, kas yra traukiniai, todėl jie kur kas geriau pasiruošę varginančiam laukimui. Dauguma keliaujančių turi didžiules skaras, kurias pasitiesia ant žemės, o vėliau į jas susisupa miegodami traukinyje.
Mėlyna, mėlyna, kur dairais
Kita mūsų stotelė – Džodhpuras yra vadinamas „mėlynuoju miestu“, dėl daugybės mėlynai nudažytų pastatų. Vieningos nuomonės, kodėl miestas bėgant amžiams nusispalvino – nėra. Džodhpure apsilankome dar viename forte, nuo kurio atsiveria miesto panorama. Tenka pripažinti, kad fortus indai tikrai mokėjo statyti.
Pamaklinėję po fortą, pasivaikštome mėlynomis gatvelėmis ir prieiname vietinį turgų, kurio įėjimus puošia įspūdingi vartai, o viduryje stovi didžiulis bokšto laikrodis.
Džodhpuras įsikūręs Radžastano valstijoje ir tikriausiai labiausiai į akis krentantis šio regiono išskirtinumas – ūsuoti vyrai su spalvingais turbanais.
Po septynių mėnesių Azijoje subliūkšta mano „geležinio žmogaus“ įvaizdis ir pirmą sykį apsinuodiju maistu. Visą vakarą ir naktį prasikankinu su didžiuliais pilvo skausmais. Laimė, kitą dieną jaučiuosi geriau. Vis dėlto keletą ateinančių dienų skrandis dirba kažkaip ne taip, bet ilgainiui viskas stoja į savo vietas.
Su Indija dar neatsisveikinau, tad laukite naujų įspūdžių.
