Vykdant projektą, kuris buvo finansuojamas pagal paveldotvarkos darbų programą, atliktas mūro ir tinko, tinkuotų langų ir angokraščių remontas, pagal išlikusius autentiškus fragmentus išlietos dekoratyvinės ketaus tvorelės ant balkonų ir prie laiptų. Padaryti nauji apskardinimai, pagaminti ir pakeisti visi langai ir durys, atliktas architektūrinių elementų (karnizų, traukų, sandrikų) remontas.
Nemažai pastangų ir darbo kainavo belvederinio bokšto ir karnizo bei stogelio virš karnizo remonto darbai. Tvarkybos darbų metu taip pat atliktas pasvirusių horizontalių tinkuotų plokštumų hidrofobizavimas bei belvederinio bokštelio medienos remontas. Biržų rajono savivaldybės teigimu, tvarkybos darbai kainavo apie 79,429 tūkst. eurų.
Kiek anksčiau buvo atliktas rūmų lauko laiptų, terasos dangų ir konstrukcijų remontas, įrengti laiptų atraminių sienučių ir balkonų turėklai, atliktas rūmų cokolio akmenų mūro remontas, įrengtos apsaugos techninės priemonės: rūmų perimetru įrengta alsuojanti nuogrinda, įrengti lietaus nuotekų tinklai, pastato, teritorijos ir fasadų apšvietimo elektros tinklai ir apsaugos vaizdo kameros, sutvarkyti keliai ir takai šalia rūmų. Tvarkybos darbų dar laukia rūmų fasado sienos.
Biržų rajono savivaldybės teigimu, tvarkybos darbai kainavo apie 79,429 tūkst. eurų.
Biržų dvaras nuo 1804 m. priklausė Tiškevičiams. Jonas Tiškevičius Astravą pasirinko nuolatine rezidencija. Dabartiniai rūmai pastatyti 1850 m., jų ir žirgyno projektus sukūrė Tomas Tišeckis, Vilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis. Rūmų kompozicija simetriška, tačiau centre dominuoja iškilęs bokštelis-belvederis. Grafas pasirinko renesansinės itališkos vilos prototipą. Astravo dvaro sodyba laikoma vienu iš būdingiausių lietuviškojo romantizmo dvarų architektūros pavyzdžių.
Astravo dvaro rūmai smarkiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, iki 1920 m. stovėjo tušti. Paskutinis dvaro savininkas Alfredas Tiškevičius dvarą nuomojo, vėliau pardavė agronomui Povilui Variakojui, kuris 1923–1924 m. įsteigė vilnų verpyklą, o 1928–1930 m. išplėtė į linų fabriką, jam pritaikydamas arklidžių pastatą. Fabriko administracija įsikūrė rūmuose.
1942 m. Astravo dvaro rūmuose įsikūrė monopolinė vokiečių pluošto bendrovė „Ostland-Faser Gesellschaft“. 1965 m. avarinės būklės rūmai restauruoti. Dabar rūmuose įsikūrusi Biržų AB „Siūlas“ administracija, kuri kartu su Biržų rajono savivaldybe yra rūmų savininkai.
Astravo dvaro sodyba laikoma vienu iš būdingiausių lietuviškojo romantizmo dvarų architektūros pavyzdžių.
Rūmuose iki rekonstrukcijos buvo 44 kambariai. Interjerų dekoravimą Jonas Tiškevičius pavedė vietiniam meistrui Steponui Jurevičiui, šis išdrožė buazerijas, laiptų turėklus, indaujas, langų apvadus, ąžuolinius frizus su stilizuotomis ąžuolo lapų ir gėlių pynėmis. 1859–1862 m. prie rūmų prijungti vienaaukščiai paviljonai, sujungti su centrine dalimi pusapskričių arkų galerijomis.
Astravo rūmų interjeras puošnus, dekoruotas kolonomis, gipsatūromis, reljefiniais lipdiniais, medžio drožiniais, polichromija. Grindys parketinės, inkrustuotos keturkampiais su rombiniais surišimais. Rūmų kambarius freskomis dekoravo Rietave dirbę prancūzų dailininkai. Interjerą puošė spalvingų koklių krosnys ir židiniai. Viename kambarių buvo „pasakų“ krosnis.
1851 m. iš Peterburgo atvežtos dvi iš ketaus liedintos liūtų skulptūros puošė centrinį įėjimą.
Rūmų eksterjerui prie paradinio įėjimo dekoruoti 1851 m. iš Peterburgo atvežtos dvi iš ketaus liedintos liūtų skulptūros puošė centrinį įėjimą, kurios apie 1937 m. buvo išvežtos į Kauną prie Istorijos muziejaus (dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus). 1965 m. restauruojant rūmus, pagamintos liūtų skulptūrų kopijos.
