Berberai čia gyvena labai skurdžiai, tačiau tai jiems netrukdo būti laimingiems, visada šypsotis ir net juokauti, kad dabar bent jau turi elektrą, tad gyvena nebe „akmens amžiuje“.
Atlaso kalnai – kalnų sistema šiaurės vakarų Afrikoje, Maroko, Alžyro ir Tuniso teritorijose. Jie nusidriekę šiaurės rytų kryptimi maždaug 2000 km.
Į Atlaso kalnus atkeliavome tik vienai dienai, norėdami aplankyti nuostabias vietas, pailsėti ir paragauti vietinių maisto.
Marokas pastaruoju metu patenka į lankomiausių pasaulio vietų sąrašus, kai kurios šalies vietos dar nėra apgultos turistų.
Ši vieta – ne išimtis, nors pastaraisiais metais turistų Atlaso kalnuose sulaukiama vis daugiau. Tiesa, vis dėlto daugiausia čia atvyksta vietiniai, o ne užsienio keliautojai. Tad mes jautėmės truputį kolumbais – tą dieną, kai svečiavausi kalnuose, neteko išvysti nė vieno užsieniečio. Visi buvo marokiečiai.
Vietovės vaizdas skurdus – pagal kalnų upę pristatyta daug šiaudinių namelių, kur gali atsisėsti ar tiesiog atsigulti, mirkyti rankas ar kojas šaltame upės vandenyje ir taip atsivėsinti.
Mes įsitaisėme kalno užuovėjoje ant kilimų ir pagalvėlių. Virš mūsų galvų pavėsį teikė didžiulis figos medis. Kol laukėme maisto, prisiraškėme figų – jos buvo nuostabiai sultingos ir saldžios.
Mumis rūpinosi vietinių berberų šeima. Mama gamino, o vaikai atnešė staliuką, atsigerti. Tadžinas su ožkos mėsa, pagamintas ant laužo, ir ką tik iškepta duona – jokiame restorane negausi tokio nuostabaus „laukinio“ maisto.
Valgėme taip pat marokietiškai – pirštais. Nešvarumai ir vonios nebuvimas – ne problema: pasilenkus gali čia pat upėje nusiplauti rankas. O pavalgius gali tiesiog išsitiesi ant kilimo ir nusnausti ar tiesiog pasikalbėti. Tokios akimirkos yra nepamirštamos.
Daugiau kelionių įspūdžių rasite asmeniniame Ginos tinklaraštyje „Travelling dinning cooking“. Jame pristato savo kelionių metu aplankytas vietas, išbandytus patiekalus ir pramogas.