Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Man pačiai įdomiausiai atrodo kur nors netikėtoje vietoje esančios savitos medinės bažnyčios, sentikių ar stačiatikių cerkvės. Viena tokių – be jokių abejonių verta didesnio dėmesio – Lebeniškių stačiatikių cerkvė (Biržų r.).
Atokus Lebeniškių kaimas, esantis pačiame Biržų rajono pakraštyje, savo metus skaičiuoja dar nuo 1585 m.
Apie 1864 m. šiame nuošaliame kaime buvo apgyvendinti rusų tautybės žmonės (50 šeimų). Svarbu paminėti, kad pastarieji įkurdinti ne savo noru.
Prie cerkvės stovinčiame informaciniame stende rašoma, kad Lebeniškiuose gyvenę rusai buvo atitremti iš Tambovo, Jaroslavlio ir Samaros gubernijų. Tremtiniais jie tapo už nepaklusnų elgesį prieš valdžią.
Čia apsipratę tolimų kraštų gyventojai kalė girnas, tašė akmenis, dirbo miškuose.
Natūralu, kad laikui bėgant, didelei rusų stačiatikių bendruomenei atsirado maldos namų poreikis. Tokio užmojo įgyvendinimo ėmėsi pirklys I. Markovas, kuris 1909 m. Lebeniškiuose pastatė 5000 rublių kainavusią Šv. kankinio Nikandro cerkvę.
1924 m. kaime buvo 150 tikinčiųjų.
Iki šiol egzistuoja Lebeniškių Šv. kankinio Nikandro parapija, nors pačių stačiatikių vietovėje liko tik vienetai.
Peržvelgus demografinius duomenis, paaiškėjo, kad šiame kaime per pastarąjį šimtmetį sumažėjo daugiau nei 80 proc. gyventojų. Gal todėl čia taip ramu... Didžiausią gyvastį man tądien nešė aplink medinę cerkvę spragsinčių žiogų melodijos, šimtamečių pušų ošimas ir nepjautų pievų aromato dvelksmas...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
