Regis, kokios gali būti atostogos karų nuniokotoje ir visokių negerovių tebekamuojamoje šalyje? Bet Kosovas pateikia staigmenų.
Pažintį su šalimi pradėjome nuo sostinės Prištinos. Ją pamatyti verta, nors kažin ar įsimylėsite miestą iš pirmo žvilgsnio. Mažytė Kosovo sostinė nėra graži, veikiau – savita ir įdomi, patraukli savo atmosfera ir žmonėmis.
Mūsų vizito metu miestas priminė didžiulę statybų aikštelę – po karo sugriuvusią Prištiną reikia atstatyti, ir, atrodo, kosoviečiams visai neblogai sekasi. Taisomi keliai, tvarkomi gyvenamieji rajonai, tarp dulkių ir buldozerių jau šmėžuoja vienas kitas modernus stiklo ir plieno pastatas.
Įdomiau už miestus – žmonės
Viena didžiausių Prištinos, kaip ir viso Kosovo įdomybių, – jos žmonės. Miestas yra labai kosmopolitiškas – tiek istoriškai, kaip ir visas Balkanų regionas (čia greta gyvena albanai, serbai, bosniai, turkai, čigonai), tiek dėl XX amžiaus pabaigoje vykusių Balkanų karų.
Įspūdis dviprasmis – karo prisiminimai skaudūs ir tarsi tvyro ore, tautų nesutarimai tebegyvi, kita vertus, užsispyrę kosoviečiai džiaugiasi nepriklausomybe ir gyvena viltimi, kad rytojus bus geresnis, o Prištinos gatvės bruzda lyg skruzdėlynas – daug energijos, judėjimo.
Dabar visame Kosove gausu Jungtinių Tautų pareigūnų, diplomatų, užsienio labdaros organizacijų atstovų, savanorių ir kitų užsieniečių, bendromis pastangomis mėginančių atkurti Kosovą.
Įspūdis dviprasmis – karo prisiminimai skaudūs ir tarsi tvyro ore, tautų nesutarimai tebegyvi, kita vertus, užsispyrę kosoviečiai džiaugiasi nepriklausomybe ir gyvena viltimi, kad rytojus bus geresnis, o Prištinos gatvės bruzda lyg skruzdėlynas – daug energijos, judėjimo.
Mieste matėme daug ginkluotų karių – tai taikos palaikymo pajėgos. Bet vis dėlto nugara nubėga šiurpuliukai pagalvojus, kad karas gali būti taip arti.
Dieną visi šie žmonės dirba, o vakarais renkasi lauko kavinėse – mieste jų gausybė. Atrodo, po darbo neskubėti namo, o pasėdėti kavinėje su draugais – kosoviečių kultūros dalis. Naktinis gyvenimas verda – nesitikėjome karo nualintoje šalyje rasti tiek naktinių klubų.
Kita vertus, Prištinoje gausu jaunimo, o kur dar užsieniečių bendruomenė – štai ir demografinė grupė, kurios per daug neslegia vargai, o linksmybių jiems reikia.
Apskritai kosoviečiai – labai draugiški ir svetingi, domisi atvykėliais, jiems ypač patinka amerikiečiai, Prištinoje net yra Billo Clintono vardu pavadintas bulvaras. Tai – dėkingumo Jungtinėms Valstijoms už paramą kovoje dėl atsiskyrimo nuo Serbijos išraiška.
Dauguma žmonių moka kokią nors užsienio kalbą: anglų, vokiečių, italų – spėjome, priklausomai nuo to, į kurią šalį žmogus ar jo artimieji buvo emigravę ar vyksta lankyti emigravusių giminaičių.
Jauni žmonės drąsiai kalbina užsieniečius (ir flirtuoja!), o vyresni, nors kiek atsargesni, įsidrąsinę ir įsiplepėję, įninka dalintis savo istorijomis ir būtinai pasiteirauja, ar mums patinka Kosovas – juntama, kad didžiuojasi pagaliau gyvendami nepriklausomoje šalyje.
Dauguma žmonių moka kokią nors užsienio kalbą: anglų, vokiečių, italų – spėjome, priklausomai nuo to, į kurią šalį žmogus ar jo artimieji buvo emigravę ar vyksta lankyti emigravusių giminaičių. Kosoviečių diaspora – didžiulė: daug jų ir dabar norėtų išvykti laimės ieškoti į turtingesnes Europos šalis.
Kalbėdamiesi su vietiniais ne kartą girdėjome apie kažkieno draugą/pusbrolį/kaimyną, kuriam pavyko susirasti darbą ir susikurti naują gyvenimą Italijoje/Šveicarijoje/Belgijoje ir kaip mūsų pašnekovas taip pat planuoja sekti šiuo pavyzdžiu.
Autobuse į oro uostą susipažinome su IT specialistu, kuris ką tik buvo gavęs darbą Suomijoje ir ketino kraustytis į Helsinkį su visa šeima.
„Bet juk ten – šalta, tamsu, nebus nei tokio žydro dangaus, nei tokio gardaus naminio vyno! Ką gi veiksi tarp santūriųjų suomių jų sniegynuose?“ – mėginau provokuoti savo pašnekovą, bet jo apsisprendimas buvo tvirtas: darbas, pinigai, užtikrinta ateitis: štai ko kosoviečiai ieško užsienyje.
Serbijos širdies objektai
Serbai vadina Kosovą Serbijos širdimi – viena iš priežasčių, kodėl Serbija taip įsikibusi laikėsi šios teritorijos yra ta, kad Kosove liko daugybė serbų istorijos paminklų. Mes aplankėme visai netoli Prištinos esantį Grečenicos vienuolyną.
Tai – didingas bizantinės architektūros ansamblis, svarbus serbų kultūrinis ir religinis paveldas, dabar Serbijos piliečiai jo beveik nelanko, nes nenori kelti kojos į priešišką Kosovą, bet vietos serbų bendruomenei vienuolynas labai svarbus. Grečenica yra maždaug už 10 km nuo Prištinos, čia nesunkiai galima atvykti autobusu arba net taksi (iš Prištinos centro kainuotų apie 10 eurų), o mes prisijungėme prie mūsų hostelio organizuotos ekskursijos.
Gamtinių įdomybių beieškantiems rekomenduojame užsukti į netoli Prištinos esančią Marmurinę olą (angl. The Marble Cave arba Gadime Cave). Mes ten taip pat keliavome su ekskursija. Bet iš pavienių keliautojų teko girdėti, kad iš Prištinos autobusu pasiekti Gadime kaimelį – artimiausią gyvenvietę šalia Marmurinės olos – nelengva, nors kaimas yra vos už 20 km nuo sostinės, regis, į jį nevyksta joks tiesioginis autobusas...
Lįsti į olą savarankiškai negalima, lankytojai įleidžiami tik grupelėmis ir lydimi daugiakalbio gido, kuris mums paaiškino, jog ola buvo aptikta visai atsitiktinai.
Didžioji jos dalis olos tebėra neištyrinėta, lankytojams leidžiama apžiūrėti tik nedidelę atkarpėlę. Tai, ką pamatėme, mums paliko įspūdį – blizgantys įvairiausių atspalvių ir formų stalagtitai ir stalagmitai. Bilietas į olą kainuoja vos 2 eurus.
Jaukusis Prizrenas
Visai kitoks nei Priština yra antras pagal dydį Kosovo miestas Prizrenas, kuris, turistams atradus Kosovą, tikriausiai taps tikra kuprinėtojų meka – jaukus senamiestis su akmeniniais tiltais ir siauromis gatvelėmis bei miestą supančios gamtos grožis jau dabar vilioja keliautojus.
Osmanų imperijos laikais miestas klestėjo – turkiška dvasia jame labai juntama iki šiol. Užlipus į kalvą, ant kurios stūkso didžiulė apgriuvusi Kalaja tvirtovė, kur be pažvelgsi, matyti į dangų besistiebiantys minaretų smaigaliai.
Žinoma, Prizrene esama ir daugybės serbiškų cerkvių, bet mums daug egzotiškesnės atrodė turkų valdymo laikus menančios mečetės – didžiausia ir gražiausia Sinan Pašos (Sinan Pasha) mečetė Osmanų imperijos laikais buvo vienas svarbiausių religinių pastatų Balkanuose.
Darbas, pinigai, užtikrinta ateitis: štai ko kosoviečiai ieško užsienyje.
Prizrenas garsėja ir maisto ruošimo tradicijomis. Pastebėjome, kad restoranų ir kavinių mieste labai daug, maistas nebrangus, porcijos dosnios. Tiesa, vietinės virtuvės įžymybė (pasak vietinių, tik Prizrene taip skaniai pagaminama) tinka tik mėsavalgiams – ant laužo kepta mėsa, ją ruošia mėsos restoranėliai, vadinami qebaptores (taip, kosoviečių kepsniukai išties giminiuojasi su turkišku kebabu, tik, pasak mano mėsavalgio kelionės draugo, kokybė ir skonis – nepalyginami su pas mus kampiniuose kioskeliuose pardavinėjamomis kebabų imitacijomis, – aut. past.).
Ką pravartu žinoti, vykstant į Kosovą
- Keliauti po Kosovą saugu! Karas baigėsi, taigi dabar bereikia pasisaugoti visur įprastų nusikaltimų: sukčių, kišenvagių – jokie rimtesni pavojai negresia.
- Nors šalis nėra ES narė, oficiali valiuta Kosove – euras. Vizų ES piliečiams nereikia.
- Į Kosovą galima atvykti iš Serbijos, bet iš Kosovo įvažiuoti į Serbija – ne, todėl, jei planuojate kelionę po keletą Balkanų šalių, atitinkamai suplanuokite maršrutą.
- Atsargiai kalbėkite apie politiką – vietos gyventojams ši tema opi, juos lengva įžeisti.
- Kosove nėra brangu, bet nakvynės vietų pasirinkimas kuprinėtojams – skurdokas, dauguma viešbučių Prištinoje skirti užsienio pareigūnams, atvykstantiems darbo reikalais. Mūsų Prištinos hostelio šeimininkas užsienietis pasakojo, kad, jam atvykus į Kosovą ir sumanius atidaryti nakvynės namus, skirtus jauniems savarankiškiems keliautojams, teko ilgai aiškinti vietiniams, kas apskritai yra hostelis ir kodėl verta vystyti turizmą Kosove.
- Kosovo tradicinė virtuvė panaši į turkų, mėgiamas greitas užkandis borek – sluoksniuotos tešlos kepinys, įdarytas mėsa, sūriu ar daržovėmis, o įdomus vietinis alkoholinis gėrimas raki – labai stipri vaisinė trauktinė.
