Neapsakomai graži laukinė gamta, nuoširdžiai svetinga, intriguojanti ir kas kartą kupina naujų atradimų – taip apie Gruziją kalba joje buvę keliautojai.
Tačiau tiems, kurie ten ruošiasi pirmą kartą, užtenka žinoti keletą dalykų, kad dar prieš kelionę įsimylėtumėte šią lietuviams svetingą šalį.
Amą atimantis kraštovaizdis. Tik nusileidus lėktuvui pirmiausia pakeri Gruzijos grožis: joje yra kartais dramatiški, su siaurais kalnų keliukais ir užslėptais miesteliais, tačiau svaiginantys Didžiojo Kaukazo kalnai su įsirėžusiais kriokliais, snieguotomis viršukalnėmis, siekiančiomis 4–5 tūkst. metrų virš jūros lygio ir beveik 500 atrastų urvų.
Įstabumo suteikia ir alpinės pievos, ant uolų bokštais dangų remiančios pilys bei senoviniai, neretai uolose įkurdinti vienuolynai, sraunios kalnų upės, Juodoji jūra ir jos paplūdimiai, visame pasaulyje garsaus mineralinio vandens Boržomio šaltiniai, ir be abejonės, malonus subtropinis klimatas.
Gruzinai ir svetingumas. „Svečias – tai Dievo dovana“ – byloja gruzinų patarlė. Nieko keisto, kad gruzinai dažnai vadinami draugiškiausiais pasaulio piliečiais.
Čia galima ne tik derėtis su taksi vairuotojais ar bobutėmis turguje, tačiau ir metro stotyje būti palaimintam vienuolio, užsukti į svečius pasimokyti gaminti gruzinišką duoną, tradicinį chačapurį ar paragauti gruziniško naminio vyno.
Svetingumą galima patirti bet kur – net keliaujant viešuoju traukiniu ar taksi – kol pasieksite kelionės tašką, tikėtina, kad gruzinai jau bus pasiūlę apsistoti ketvirtos eilės pusbrolio šeimos namuose! Giminystės ryšiai – čia labai vertinami.
Patogi kelionė. Iš Lietuvos Gruziją pasiekti labai paprasta: pigių oro skrydžių bendrovė „Wizz Air“ jau metus skraidina tiesiogiai į Kutaisio miestą.
Iš ten pirmiausiai galima aplankyti didžiausią kurortą ir uostą prie Juodosios jūros – Batumį. Nuo jo paprasta pasiekti ir Turkiją, esančią vos už 18 km nuo šio miesto.
Batumis išsiskiria kalnais apsupta pakrante su 16 km ilgio bulvaru. Nepamirškite čia užsukti ir į vietinį turgų – jeigu ne apsipirkti, tai bent jau pasigrožėti prieskonių, spalvingų vaisių gausa ir pasiderėti.
Verta suplanuoti žygį ir į analogų pasaulyje neturintį Batumio botanikos sodą su unikalia augalija – nuo palmių iš Kanarų salų iki iš Japonijos atvežtų sakurų.
Iš sostinės Tbilisio, kuriame archajiški pastatai, su slaptais sodais kiemeliuose, išsibarstę po visą senamiestį, o bene kiekvieną namą apraizgiusios vynuogės, viešuoju transportu ar vietinių mėgstamomis „maršrutkėmis“ galima pasiekti bet kurį šalies kampelį.
Norint daugiau pamatyti ar aplankyti autentiškus kalnų miestelius, galima nuomotis automobilį, tik teks pratintis prie gruzinų vairavimo įgūdžių – daugelis laksto tarsi „Greiti ir įsiutę“ herojai.
Užburti čia gali ir maistas, kuris kiekviename Gruzijos regione turi savų ypatumų.
Svečiuose patiekalai dažnai pateikiami trimis aukštais: nuo nepadoriai skanaus chačapurio (sodraus, sūroko skonio paplotėlio, užlieto sulguni varškės sūriu, o jeigu tai adžariškas – dar ir su kiaušiniu bei tirpstančio sviesto gabaliuku), charčo (mėsos riešutiniame padaže arba sriubos), lietuviškus koldūnus primenančių chinkalių, aromatingų gruziniškų šašlykų, kalmachi (keptų upėtakių), škmeruli (vištienos česnakų padaže), badrijani (keptų baklažanų suktinukai su graikinių riešutų užtepėle), iki vyno, kurio tradicijos siekia jau 8 tūkst. metų.
Smaguriams patiks churchkhela – saldumynas, gaminamas iš šviežių vynuogių sulčių, kuriomis apliejami riešutai.
Tad pietūs čia užtruks bent kelias valandas, o prie aromatingais valgiais nukrauto stalo išgirsite daugybę tostų – geras tamada (užstalės „vadovas“) tostus pirmiausia pradeda nuo padėkos Dievui, tada dar seka 10–15 padėkų šeimai, šaliai, moterims, motinoms, tėvams, vaikams, meilei, draugystei... Išgirsti juos – tikrai verta!
