Vienas iš jų – Panamos mieste (Panamoje) esantis „Veneto“ viešbutis ir kazino. Atvykę į šalies sostinę apsistojome ten, nes šioje vietoje buvo nebloga kaina, o ir kazino atmosfera pasirodė visai prie širdies.
„Veneto kazino? Ooo...“ – nustemba mus vežęs taksistas. Ir tuoj priduria: „Ten yra daug merginų su tokioooom krūtinėm. Visos jos iš Kolumbijos ar Venesuelos, atvažiavo čia užsidirbti“.
Ir jis nė lašo nemelavo. Prie pat įėjimo, vestibiulyje ir kazino prieigose sukiojosi įspūdingų formų merginos – vienos už kitą gražesnės. Tiesa, atidžiau įsižiūrėjus iš karto matyti, kad į krūtinę investuojančios nemažus pinigus merginos, kaip reikiant perspaudžia. Todėl kartais jų nenatūrali krūtinė primena plastiką.
Vis dėlto tokioje vietoje jų buvimu šalia niekas nesiskundžia. Šių gražuolių tikslas vienas – kuriam laikui nuo žaidimų stalų nuvilioti vyrus ir taip praskaidrinti jų kasdienybę. Žinoma, už pinigus, ne už ačiū ir komplimentus.
„Veneto“ viešbutyje apsistojau su mama – ji buvo puiki priedanga įgyvendinti planą, kurį sugalvojau įėjęs į kazino. Vaikščiodamas ir žaisdamas lyg tarp kitko nusprendžiau darbo duoti savo telefonui. Įjungiau filmavimo režimą ir ekraną uždengiau lošimo čekiu.
Pradžioje filmuodavau juosmens lygyje, vėliau įsidrąsinau ir telefoną laikydavau prie krūtinės vis pakeisdamas poziciją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Brolių Vaido ir Vytauto Mikaičių nuotykiai Šiaurės Korėjoje atgimė šmaikščiame filme
Priėjus prie vienoje vietoje stovinčių gal 20-ies merginų reikėjo sustoti, nes mano transliacijai atėjo galas.
– Ei, tu filmuoji! – garsiai sušuko viena didžiakrūtė.
– Ką? Nieko aš nefilmuoju, – užtikrinau išjungdamas telefoną ir įsidėdamas jį į kišenę.
Tačiau merginos taip lengva nenurimo – trys iš jų jau bandė kelti milžinišką šaršalą. „Tepiau slides“ ir nusprendžiau atsisėsti prie žaidimų aparato. Nujaučiau, kad tuo viskas nesibaigė, todėl įsikišau telefoną į kojinę.
Buvau teisus.
– Ar kalbate ispaniškai? – prisistatė apsauginis. – Ar filmavote merginas, parodykite telefoną, – tęsė jis.
– Nieko aš nefilmavau ir nieko aš jums nerodysiu! – beveik šaukiau. Bene pirmą kartą taip įžūliai melavau. Tiesos nepasakiau net kartu buvusiai mamai: dramatišku veidu ir virpančiu balsu atsakiau, kad tikrai ne.
Tuomet abu sutartinai ėmėme vaidinti įsižeidusius ir „apsisprendėme“ išeiti iš kazino, jei čia mus kažkuo kaltina. Nepatenkintų „biustų“ vis daugėjo, tad toks sprendimas buvo būtinas.
Tačiau staiga situacija įgavo komišką atspalvį. Nuo kedės pakilau taip, lyg kas būtų peršovęs koją. Nebuvau tikras, ar man beeinant neiškris telefonas (tuomet jau būtų viskas – savo „tiesos“ neįrodyčiau).
Laimė, kad telefonas neiškrito, mes greitai įlipome į liftą ir kambaryje jau žiūrėjome nufilmuotą medžiagą.
Vis dėlto nepasakyčiau, kad buvo labai ramu sėdėti kambaryje. Puikiai supratau, kad toks verslas nėra tik merginos. Daug akių stebi situaciją, kas vyksta kazino ir kur žmonės eina.
Prisiekiau sau daugiau į tokias avantiūras nesivelti. Vis dėlto šio karto nesigailiu: juk geriau vieną kartą pamatyti, negu 100 kartų išgirsti.
