Ilsėtis būtina vasarą
Vasaros atostogos vis nuvilia ar atsibosta dėl saulės stygiaus lietingame gimtajame krašte ar dėl per didelio karščio svetimuose paplūdimiuose? Dėl to kaltas ne klimatas, o inertiškas požiūris, kad pagrindinės metų ar pusmečio atostogos turi būtinai įtilpti į terminą nuo birželio iki rugpjūčio.
Todėl ir nėra ko liūdėti, jei pančiojantys įsipareigojimai biure, sezoninis darbas arba kokie nors užsakymai mieste neleidžia atitrūkti nuo kasdienės rutinos ilgesniam laikui. Vasarą ypač lengva atrasti būdų, kaip pailsėti, net ir specialiai „nepaėmus“ atostogų. Užtenka dar šviesų vakarą po darbų arba gražų laisvadienį nusigauti kad ir prie netolimo ežero ar į iki tol nepažintą miestelį.
Ilgesnį kurortinį poilsį ar aktyvią pažintinę kelionę geriausia atidėti rudeniui arba ankstyvam pavasariui. Tuo metu Viduržemio jūros krantuose šiluma ir saulė užtikrinta, vanduo įšilęs, tačiau kaitra nespirgina taip slegiamai, kaip per patį karštymetį.
Svarbu ir tai, kad, dar neprasidėjus vasarai ar jai praėjus, Pietų Europoje, Turkijoje, Šiaurės Afrikoje tuštesni tampa ne tik paplūdimiai, bet ir įdomios turistinės vietovės. Žavingiausiuose miestuose atsiranda laisvos vietos judėti ir galima maloniai sau maklinėti, kai niekas netrina šonų.
Ilgesnį kurortinį poilsį ar aktyvią pažintinę kelionę geriausia atidėti rudeniui arba ankstyvam pavasariui. Tuo metu Viduržemio jūros krantuose šiluma ir saulė užtikrinta, vanduo įšilęs, tačiau kaitra nespirgina taip slegiamai, kaip per patį karštymetį
Naudojantis šiais privalumais, lieka tik užjausti atostogų kankinius, kurie į pietų kurortus lekia liepą ar rugpjūtį, kai oro temperatūra pasiekia pavojingus 40 ar 45 laipsnius. Tokia vasara jau ne malonina, o apsunkina poilsį.
Dažnai alinamo karščio įkaitais tampa vaikai. Tipiška į kepinančius kurortus čirškintis atbogintų mažamečių blyškiaveidžių bėda – saulės ar šilumos smūgis. Bet negi atvykėliai, už ilgai lauktas atostogas pakloję visas metų santaupas ar kelias algas, liks užsidarę viešbutyje vėsintis prie oro kondicionierių, dieną laikysis kuo atokiau nuo jūros ar ims laiką po saule dozuoti, kai ir taip čia atskrido vos savaitei? Todėl privalu operatyviai aukotis, kad ir kokios nemalonios pasekmės grėstų.
Tad jei vasarą nespėjote išvykti pakeliauti ar pasisemti šilumos kur nors toliau, nesikrimskite – atostogų desertui verčiau palikti spalį ar lapkritį. Ir skrydžių kainos šioms datoms kol kas nėra aukštos, ir nakvynės vietų užsakymai tam metui atslūgę, dauguma viešbučių taiko nesezoninius tarifus.
Tikras poilsis – ne mažiau nei 10 dienų
Kita sustabarėjusi teorija – kad atostogauti būtina ne mažiau nei 10 dienų. Šio įsitikinimo ištakų reikėtų ieškoti netolimoje praeityje, kai aukštesnes pareigas užimantys tėvai ar seneliai, gavę darbą pagal paskyrimą, ir gaudavo kelialapius griežtai nustatytam laikui, paprastai dviem savaitėms, pavyzdžiui, į Palangos poilsio namus.
Šiandien prievolę atostogauti ne trumpiau nei 10 dienų prilaiko ir pasklidusi versija, kad dirbančio žmogaus protas apskritai pradeda ilsėtis tik po 7 dienų. Tačiau pasigilinus paaiškėja, kad frazėje „mokslininkai nustatė“ gali būti tiek pat pagrįstos ir nenuginčijamos tiesos, kiek žmogiškos kilmės gyvybės Marse.
Poilsio supratimas ir jo poreikis priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, profesinės veiklos, sveikatos būklės, temperamento, pasirinktos krypties. Atrodo, per mažai laiko ir neracionalu pažinčiai su Indija ar Balio sala skirti vos 5 dienas, kai vien kelionė su laukimu ir persėdimais oro uostuose atima beveik visą parą, o skrydžio kaina išeina neadekvati atostogų trukmei? Jei ilgam atstumui gaila kelių dienų prasiblaškymo ir jis prilygtų išalkusiojo pasotinimui mažu kąsneliu, galima dairytis ir ne taip toli.
Kad į įprastą rutiną grįžtum pilnas naujų idėjų ir geros nuotaikos, gali pakakti dviejų ar trijų valandų skrydžio ir kelių, bet ypač turiningų ir aktyvių dienų egzotinėje arba tiesiog širdžiai malonioje erdvėje. Savaitgalis kerinčiame Stambule ar tarp Romos griuvėsių, vakarinis pasivaikščiojimas po nesenstantį Paryžių, keturios gurmaninės dienos Maltoje padovanos dar daugiau įspūdžių ir jaudinančių nuotykių nei dvi savaitės, praleistos ant to paties gulto tame pačiame paplūdimyje arba prie to paties baseino.
Taigi, ne poilsio trukmė, o pirmiausia jų turinys ir kokybė, galiausiai – keliautojo nusiteikimas lemia atostogų poveikį kūnui ir sielai.
Keliauti – tik su visa šeima
Kitas inertiškas požiūris – kad atostogauti kartu privalo visa šeima, esą, tai sutvirtina santykius. Lygiai taip pat santykius sutvirtina ir poilsis vieniems nuo kitų. O jei draugystė ir taip trūkinėja, tai nei kelionė kartu, nei atostogos atskirai padėties iš esmės nepakeis.
Jokie mokslininkai nenustatė, bet keliautojų artimieji pastebėjo: iš komandiruotės arba nedarbinės išvykos grįžusi sutuoktinė ar mylimasis spinduliuoja didesnį geranoriškumą, šviesesnę nuotaiką ir daugiau meilės. Nebūtinai dėl to, kad, palikęs antrąją pusę namie, pernelyg atsipalaidavo ir nusidėjo, užtat dabar saldžiai glaisto kaltės jausmą. Išskirtiniams potyriams trumpalaikis romanas ar draudžiamos linksmybės nebūtinos.
Kad žmogus atsigautų ir pajustų kitokį gyvenimo skonį, reikia viso labo pakeisti aplinką ir draugiją.
Toks pat dėsnis galioja ir turintiems atžalų. Atmetus drumzlinas prieraišiosios tėvystės teorijas ir įsitikinimą, kad vaikas negali nė žingsnio savarankiškai žengti be tėčio ir mamos, paaiškėja, jog po atskiro pasibuvimo šeimos gyvenimas ne tik nenukenčia, bet dargi pagerėja.
Atostogas reikia planuoti bent prieš pusę metų
Tie, kurie neįsivaizduoja, kaip vasarą įmanoma „neimti atostogų“, vertingu poilsiu nelaiko kelių dienų išvykos į svetimą aplinką ir neišleidžia vieno sutuoktinio prasiblaškyti toliau nei iki artimiausios maksimos, taip pat negalėtų susitaikyti su mintimi, jog kelionės nebūtina pradėti planuoti prieš 9 mėnesius.
Jaunesnės kartos atostogų konservatoriai, kurie įpratę žinoti, kur ir kada tiksliai jie vasaros kitais metais, turbūt jau nebeatseka, kad šitaip nesąmoningai mėgdžioja jų sprendimams vis dar įtaką darančias babytes. Šios savo ruožtu niekaip neatsikrato sovietinės tvarkos jausmo, kai miesčioniškos atostogos priklauso toje pačioje darbovietės poilsio bazėje, tame pačiame „liukso“ kambaryje kiekvienais metais tuo pačiu metu.
Pasikeitė režimas ir sąjunga, tačiau įpročiai išliko tokie patys. Na ir kas, kad kelialapių dalijimas privilegijuotiems – jau atgyvena. Na ir kas, kad ne visos įstaigos darbuotojus spaudžia prašymą dėl atostogų pateikti prieš pusę metų ir kad, atsiradus internetui ir kitoms greitojo susisiekimo ryšio priemonėms, kai kurių profesijų atstovams ir privačių įmonių samdiniams darbo grafikai tapo lankstesni ir laisvesni. Na ir kas, kad atsirado galimybė ekspromtu rinktis skrydžius skirtingomis kryptimis ar vietinį poilsį iš pačių įvairiausių pasiūlymų.
Tačiau liko priklausomybė nuo stabilumo ir saugumo iliuzijos: jautiesi geriau, kai tariesi žinąs, kas tavo gyvenime nutiks po 11 mėnesių ir 3 savaičių.
Kai atrodo, kad visas pasaulis tarnaus ir šoks pagal išankstinius planus, kone tragedija ištinka, kai ta seniai numatyta savaitė Palangoje išpuola lietinga arba prieš pat skrydį į Antaliją stebuklingai pigią kelionę su „viskas įskaičiuota“ įbrukusi turizmo agentūra išgaravo ir vietoj nerūpestingo poilsio teks bylinėtis, o tą Žolinių savaitgalį, kai su šeima reikėjo vykti aplankyti tetos Bronės į sodžių (tai buvo nuspręsta per praeitų metų Vėlines), vaikas apsirgo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuva – ideali šalis kelionėms su vaikais: 10 idėjų, kur važiuoti jau šį savaitgalį
Įpratę prie improvizacijų keliautojai irgi nėra apsaugoti nuo akibrokštų ir nemalonių naujienų. Tačiau tie, kurie laisviau žiūri į planavimą, visa ko trapumą šiame gyvenime priima lanksčiau ir labiau gyvena šia akimirka nei miglota, neapčiuopiama ateitimi.
Pavyzdžiui, jei šį rytą šviečia saulė, o diena nusimato laisva, važiuokime prie ežero šiandien, neatidėkime kitai savaitei su irgi žadamu geru oru, nes ir sinoptikai kai kada klysta. Arba kodėl gi neįsigijus pigaus skrydžio į išsvajotą tolimą miestą dabar? Nes po metų, kada galvojome ten vykti lizingu išsimokėję skalbimo mašiną, galime nebeturėti tokios galimybės, o gal toje Žemės dalyje vyks karai. Ir galbūt nereikia skubėti užsisakyti poilsio Egipte prieš metus, kai nežinai, kokia politinė situacija ten bus ir kokios suirutės kils po savaitės.
Tiesa, išankstinį atostogų planavimą dažnas sieja su finansiniais išskaičiavimais. Esą, jei savaitgalį kokiame nors Birštono SPA centre arba tolimesnę išvyką išsipirksiu kuo anksčiau, tuo pigiau ji atsieis. Iš tikro – nebūtinai. Reikia gebėti atskirti vertingus pasiūlymus nuo primityviausių reklaminių triukų ir atsirinkti sau tikrai tinkamus variantus iš milžiniškos ištisus metus skelbiamų akcijų krūvos.
Kone prieš pusę metų užsisakyti tolimą skrydį verta (nors nebūtinai racionalu), jei iš tikro oro kompanija tik dabar paskelbė vienadienę nuolaidų akciją ir, tarkim, bilietą, kuris įprastai kainuoja 600 eurų, parduoda už 300 eurų. O būna, kad paskutinės minutės skrydžius galima įsigyti dar pigiau nei prieš 6 ar 4 mėnesius. Tam reikia ir atsitiktinės laimės, ir nuojautos.
Todėl likusio iki suplanuoto skrydžio ar išvykos laiko trukmė pati savaime dar nėra sėkmingų atostogų matas.