Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Nustebau sužinojęs, jog vienas pažintinis takas įrengtas prie pat kelio Šiauliai–Tauragė. Ties Bubiais, už tilto per Dubysą, šis kelias kertasi su kitu keliu, vedančiu pro Kurtuvėnus į Ramučius. Vos pasukus link jų yra viešojo transporto stotelė, o prie jos ir automobilių stovėjimo aikštelė. Būtent čia prasideda Bubių istorinis takas, apeidamas dviejų kelių sankirtą ratu.
Atrodytų, negi nebuvo galima rasti geresnės vietos pažintiniam takui įrengti, tačiau tuo pačiu ir smalsu – kodėl takas įrengtas būtent čia?
Kažkada keliaudamas iš Šiaulių į Žarėnus apie šią vietą profesorius Česlovas Kudaba rašė: „Nuo čia prasideda vienas gražiausių senosios Žemaitijos kelių. Jis eina į vakarus, Žarėnų link. Stabtelėkime prie Bubių. Iš vienos pusės – senojo klonio šlaitai, iš kitos – Kurtuvėnų miškėtas kalvynas.
Bubiuose, netoli Dubysos, yra senas, vaizdingas piliakalnis. Manoma, kad čia stovėjo pilis, kuri XIV a., kovojant su kalavijuočiais, buvo sugriauta. Bubiuose buvo dvaras, kuris nuo XVIII a. priklausė Zubovams. Tiesiant Ventos–Dubysos kanalą, ties Bubiais buvo numatyta įrengti vandens saugyklą ir žiemos uostą. Kanalo projekte Bubiams buvo pranašaujama didelė ateitis…“
Šių profesoriaus pastebėjimų pilnai užtenka išankstinei skeptiškai nuomonei apie šią vietą išsklaidyti. Dabar telieka leistis į taką ir pažiūrėti, ką iš tiesų čia galima pamatyti ir sužinoti.
Jau pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje stovi pirmasis informacinis stendas, kuriame ne tik pavaizduota tako schema, tačiau ir išvardintos lankomos vietos. Jų šiame 2 kilometrų ilgio istoriniame take yra 10, o pati pirmoji – čia pat. Tai partizanų atminimui skirtas paminklas.
Einant Bubių istoriniu pažintiniu taku teks pora kartų kirsti kelią. Pirmą kartą tą padaryti reikia pačioje pradžioje. Tereikia laikytis rodyklės rodomos krypties, o vėliau sekti Kurtuvėnų regioninio parko įrengtus šviesiai žalios spalvos ženklus, kurie aiškiai žymi visą maršrutą. Be tako ženklinimo įrengtos ir rodyklės su nurodytais atstumais iki lankomų vietų.
Vadovaujantis rodyklėmis ir ženklinimu netrukus priėjau Bubių gegužinių vietą. Nors gegužinių pavadinimas asocijuojasi su linksmybėmis, XX a. pradžioje čia vykusią šventę galima apibūdinti kaip neformalų lietuvių inteligentų suvažiavimą.
Šventės metu buvo diskutuojama apie tautos likimą, lietuvių kalbos padėtį ir net nepriklausomą Lietuvą. Tarp dalyvių buvo tokios asmenybės kaip P.Višinskis, Žemaitė, J.Biliūnas, J.Tumas-Važgantas ar net M.K.Čiurlionis. Gegužines palaikė ir dvarininkas Zubovas, kuris joms išrinko bei suteikė gražią vietą.
Grafas šioje vietoje norėjo įkurti didelį parką. Jis per Ventos–Dubysos perkasą nutiesė tiltelį, o kitapus perkaso pasodino 250 metrų ilgio ąžuolų alėją. Iki šios vietos atveda ir pažintinio tako atšaka. Gerai matyti 5 metrų pločio tiesi ąžuolų alėja, kurią pabaigti grafas nespėjo. Sako, jei žemė čia būtų derlingesnė, arti 100 metų sulaukę ąžuolai būtų žymiai storesni.
O štai pušims žemės derlingumo pakanka ir ant perkaso pylimo auganti viena iš pušų yra storiausia visame Kurtuvėnų regioniniame parke. Tai tarsi atminimo simbolis carinės Rusijos projektui, kuriuo valdžia norėjo sujungti Nemuno ir Ventos baseinus.
18 tūkst. darbininkų kasė kanalą ir įrenginėjo uostą, kuriame turėjo žiemoti kanalu plaukiojantys laivai.
Buvo nuspręsta įrengti perkasą taip sujungiant Ventos ir Dubysos upes, tačiau, 1831 metais įvykus sukilimui, sumanymas žlugo. Priėjus ąžuolų alėją ir perkaso pušis pažintinio tako atšaka baigiasi. Č.Kudabos minimo piliakalnio pamatyti neteks, liks neaplankytas ir Bubių dvaras.
Bubių istoriniam pažintiniam takui artėjant prie tilto per Dubysą, atsiveria netikėtas vaizdas. Plačiu slėniu teka siauras, visai neseniai savo ištakas palikęs upelis, o jo krante stovi apžvalgos bokštelis. Iš jo galima įžiūrėti čia įrenginėto žiemos uosto stačius krantus. 18 tūkst. darbininkų kasė kanalą ir įrenginėjo uostą, kuriame turėjo žiemoti kanalu plaukiojantys laivai.
Dubysos krantai ties Bubiais buvo sujungti 9 metrų pločio granitiniu tiltu, o tarp Bubių ir Šiaulių nutiestas pašto vieškelis. Tuo laikotarpiu įsikūrė ir Bubių palivarkas. Nedaug trūko, jog Bubiai būtų tapęs uostu ir prekybos centru, bet įvykus sukilimui uostas užpelkėjo ir ambicingas projektas žlugo.
Toliau pažintinio tako maršrutas kartu su Dubysa po tiltu lenda į kitą kelio Šiauliai–Tauragė pusę. Čia matosi kai kurie antrosios Bubių dvaro sodybos pastatai. Grafas Zubovas šiame dvare buvo įsteigęs lietuvišką mokyklą, kurioje kartu su lietuviais mokėsi latvių, žydų ir rusų vaikai.
Mokyklą lankė ir berniukai, ir mergaitės, jokių apribojimų nebuvo. Prie dvaro pastatų sunku nepastebėti 5 didžiulių tuopų. Šie medžiai milžinai yra didžiausi šios rūšies medžiai Lietuvoje.
Pažintinis takas artėja link pabaigos ir laukia paskutinė atkarpa palei kelią. Čia brandžių medžių paunksmėje yra I-ojo ir II-ojo pasaulinių karų karių kapai. Įdomu, jog netapę uostu ar prekybos centru, Bubiai tarpukariu buvo paskelbti kurortu. Apsidairius galima pamatyti medinės architektūros pastatų, tuo metu buvusių vasarnamiais.
Paskutinėje tako atkarpoje galima pamatyti ir apvedamojo kanalo liekanas. Galima, tačiau aš jas praleidau. Gal rodyklės nepastebėjau, o gal jos nebuvo, tačiau be šios vietos ženklinimas tikrai geras. Geras ir pats Bubių istorinis pažintinis takas, nors įrengtas kiek neįprastoje vietoje.
Be visų tų istorijų, kurias sužinojau eidamas maršrutu, gavau ir pamoką – nereikia anksčiau laiko nurašyti pažintinio tako, jei jis prie pat kelio.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
