Narsi tauta
Kad geriau suprastume svanus, iš pradžių šiek tiek jų istorijos. Įdomu tai, kad Aukštutinė Svanetija (Zemo Svaneti) niekada nebuvo užkariauta. Ji Laisvosios Svanetijos sinonimas, sostinė – Mestija.
Tuo metu, kai šiaurinėje Kaukazo dalyje ganėsi vien kalnų ožkos, maklinėjo lokiai, o plačios plokščiakalnio stepės buvo mindomos aršių hunų genčių, pietinėje kalnagūbrio dalyje, kur plyti dabartinė Svanetija, visu tempu buvo vystomi menai ir religija, klestėjo stipri ir nepriklausoma valstybė, vadinama Laisvąja Svanetija.
Kalniečiai didvyriškai gynė savo žemę, ir tik XV a. kunigaikščiams Dadeškelianiams pavyko užgrobti keletą vakarinių Aukštutinės Svanetijos dalių. Bet toliau, kur tarp debesų puikuojasi gražuolė Ušba, kur nuo kalnų veržliai šniokščia viską savo kelyje įveikdama Aukštutinė Unguri, jiems nepavyko prasibrauti.
„Blogas kelias tas, kur keliautojas būtinai nusiris į prarają ir kūno jo niekas nesuras. Geras kelias tas, kur keliautojas nusiris ir jo kūną ras. Puikus kelias yra tas, kur keliautojas galbūt nenusiris“.
Kaip ir anksčiau, dabar į Aukštutinę Svanetiją galima patekti tik įveikus perėjas ar siauriu Inguri upės tarpekliu. Atrodo, kad šiam kraštui talkina pati gamta.
Svanai mėgsta sakyti: „Blogas kelias tas, kur keliautojas būtinai nusiris į prarają ir kūno jo niekas nesuras. Geras kelias tas, kur keliautojas nusiris ir jo kūną ras. Puikus kelias yra tas, kur keliautojas galbūt nenusiris“.
Tad Inguri upės tarpeklis visada priešams buvo blogas kelias. Tik 1937 m., kuomet juo buvo nutiestas automobiliams tinkamas kelias, svanai pirmą kartą išvydo ratą – iki to laiko visi kroviniai buvo pervežami rogėmis tempiant jaučiams.
Net ir dabar rogės populiarios kalnuose: jas lengvai traukia arkliai ar jaučiai į viršų, o pakrautos pačios lekia nuo kalnų, tik spėk prilaikyti. Automobilis Viršutinės Svanetijos gyventojams buvo keistenybių keistenybė. Pasakojama, kai pirma mašina atriedėjo į Mestiją, vienas senukas išnešė šieno glėbį ir labai įsižeidė, kai ji nė kiek jo „neparagavo“, o nuvažiavo toliau.
Svanų bokštai – priebėga nuo priešų ir kerštautojų
Nepertraukiami karai suteikė šaliai ir atitinkamą išorę. Išskirtinis Laisvosios Svanetijos bruožas – jos kariniai bokštai. Jų ypač daug pasienio kaimuose Ušguli rytuose ir Latali vakaruose. Mūsų aplankytoje Mestijoje bokštų netrūksta. Bemaž kiekvienas namas turi savąjį!
Jų stačios sienos sumūrytos iš galingų akmenų, sunku net įsivaizduoti, kaip jie buvo užkeliami. Manoma, kad iškilo XII–XIII a., Svanetijos „Auksinio šimtmečiu“, kai Gruziją valdė karalienė Tamara.
Bokštų viršų juosia dantyti tvirtovių „vainikai“, sienose – siauros šaudymo angos. Bokštai yra kelių aukštų, kiekvienas iš jų – trijų metrų kubas su liuku, kurio link veda rąstas su iškapotomis duobutėmis – savotiškais laipteliais.
Jais pakilsi iki kito aukšto ir, norėdamas į jį patekti, pro siaurą liuką kyštelsi galvą, atsiremsi alkūnėmis į jo kraštą, prisitrauksi, rankomis kilstelsi kūną ir tik tuomet atsirasi antrame aukšte.
Ankščiau, esant pavojui, rąstą, kuriuo lipdavo, įsitraukdavo kartu su savimi ir tuomet pakilti į bokštą būdavo neįmanoma. Tokiais neįveikiamais bokštais svanai naudojosi dar visai neseniai, maždaug prieš 60 metų, ir juose mėnesių mėnesiais slapstydavosi nuo kruvino keršto.
Didžiausias tautos naikintojas – kerštas
Maža svanų tauta gimdo vaikus, kad išliktų (1931 m. Aukštutinėje Svanetijoje buvo apie 12 006 žmonių, 1970 m. – 18 000, dabar jau – 23 000). Gyventojų skaičius didėja ir todėl, kad pasitraukė beprasmės mirtys.
Pakakdavo ištarti kokį neapgalvotą žodį ar paspirti šunį koja, kaip akimirksniu užsiplieksdavo kova ir viskas galėdavo baigtis su styrančiu peiliu krūtinėje ar kulka kaktoje.
Kraujo kerštas (livcri) Aukštutinėje Svanetijoje sekino šalį labiau nei nuolatinės kovos su išorės priešais. Karas vyko ne tik tarp atskirų kaimų, bet ir tarp namų.
Pakakdavo ištarti kokį neapgalvotą žodį ar paspirti šunį koja, kaip akimirksniu užsiplieksdavo kova ir viskas galėdavo baigtis su styrančiu peiliu krūtinėje ar kulka kaktoje.
Tuomet vyrams ir praversdavo neįveikiami bokštai. Jie susirinkdavo savo moteris, vaikus, sūdytus mėsos ir sūrio gaminius, šovinius, prisipildavo kupinus vandens dubenius ir ilgam užsidarydavo bokšte.
Beje, bokštai turi išėjimą į namą, kuris irgi prilygo tvirtovei. Vietoj langų buvo siauros šaudymo angos, o visas pastatas iš akmens – nei prašausi, nei padegsi.
Vienas svanas pasakojo, kad anksčiau būdavę atvejų, kai vyrai bokštuose sėdėdavo metų metus. Kol kraujo kerštas nebūdavo įvykdytas, senoliai niršdavo, jaunimas tyčiodavosi, o moterys nemiegodavo su vyru... Žemė tuo metu nebuvo dirbama, prapuldavo gyvuliai, žmonės kentė badą.
