Atšaukiant skrydžius iš Tailando grįžęs lietuvis: „Virusas labiau paplitęs žmonių emocijose nei realybėje“

Nuo lapkričio mėnesio Tailando saloje su žmona Ieva ir trejų metų sūnumi Dovainiu viešėjęs Mantas Stoškus (Mantis Drakonas) su šeima iš anksto planavo namo grįžti kovo 17-tąją, tačiau papuolė į staigių pokyčių sūkurį. Nepaisant to, kvėpavimo praktikų instruktorius ne tik toliau mėgavosi paskutinėmis kelionės akimirkomis, bet ir dalijosi vaizdo įrašais su savo auditorija.
Kelionė Tailande
Kelionė Tailande / Asm.archyvo nuotr.

Mantas pasakoja, kodėl kylant neigiamoms būsenoms jose tiesiog pabūna, ir ką turi omenyje sakydamas, kad visi esame broliai ir seserys. Taip pat prisimena ryškiausius kelionės įspūdžius, kurių vienas – šiukšlių rinkimo iniciatyva Tailando pakrantėse.

Nuo rudens viešėję Tailande iš anksto planavote grįžti kovą. Tuomet staiga viskas pradėjo keistis. Buvo tikėtina, kad tarpinis skrydis namo gali būti atšauktas esant pakeliui, būnant ore. Vaizdo įraše apie šią situaciją sakei, kad tai labai įdomu ir netgi jauti „excitement“ (liet. susijaudinimą, azartą). Ar tikrai nė kiek nejautei baimės ar streso?

– Gyvendamas Koh Phangan saloje beveik keturis mėnesius į savo sistemą įrašiau tarsi naują programą, leidžiančią atsipalaiduoti nepaisant išorėje vykstančių įvykių. Socialiniuose tinkluose jautėsi iš Lietuvos ir visos Europos sklindanti panika ir baimė, tačiau tuo metu būdami nuostabaus grožio saloje sąmoningai rinkomės mėgautis paskutinėmis akimirkomis ten.

Gyvenime teko patirti ne vieną ekstremalią situaciją. Praktiškai be pinigų pusę metų keliaujant Indijoje pasitaikė ir tai, kad nebuvo ko valgyti ir atrodė, kad nebėra vilties. Tada išmokau begalinio pasitikėjimo savimi ir visata. Yra tekę pabūti arti mirties, patyrinėti mirties baimę. Baimių stebėjimas ir išgyvenimas padeda išlikti ramiam vykstant chaosui išorėje. Tuomet tiesiog primenu sau nepriimti visko pernelyg rimtai. Visas gyvenimas yra daug lengvesnis, jeigu į jį žiūrima vaiko akimis, kaip į žaismą. Mūsų trejų metų sūnus yra priminimo žaisti meistras.

Jeigu kažkur užstrigsime, vadinasi, taip turi būti. Jei taip atsitiks, tada ir spręsime, kaip elgtis, o esant galimybei grįžti ja ir pasitikiu. Tokioje situacijoje padeda tiesiog buvimas čia ir dabar bei pasitikėjimas. Darome vieną dalyką vienu metu – važiuojam traukiniu, važiuojam taksi, važiuojam rikša, apsistojame viešbutyje, einame į šventyklą, vykstame į oro uostą, einame į patikros punktą, lipame į lėktuvą.

Tavo pastebėjimu, socialinėje erdvėje vieni džiaugiasi, kad gali skirti laiko nenuveiktiems dalykams, artimiesiems, kiti labai bijo. Išskyrei ir trečiąjį variantą – nei per daug džiaugtis, nei pernelyg bijoti priimant viską taip, kaip yra. Kaip nepasiduodant baimei tai padaryti?

– Kai ateina stresas ar įtampa, aš tarsi „gaudau save“ – atpažįstu neigiamą būseną, ją įsivardinu ir būdamas joje stengiuosi neatlikinėti jokių veiksmų. Tiesiog pabūnu savyje, žiūriu, kaip į tai reaguoja kūnas. Žinau, kad kažką veikdamas iš baimės ir rezultatą prisišauksiu susijusį su šia emocija. Reikia išnaudoti visas galimybes pažinti gyvenimo kraštutinumus – tiek džiaugsmą, tiek baimę. Pažinus stipriausias emocijas savyje lengviau pavyksta su jomis nesusitapatinti ir tarp jų atrasti balansą. Tik jausdamas vidinę pusiausvyrą galiu nepaskęsti išorės raizgalynėje, atskirti save nuo minčių.

Nuo vaikystės iki maždaug 24-erių bijojau vorų. Iki tol, kol sąmoningai priėmiau sprendimą tą baimę pilnai pajusti. Tad sutikęs vorą ėmiau stebėti tuos virpuliukus, šiurpuliukus ir drebėjimą kūne. Palengva tie pojūčiai silpnėjo, ir baimė nebesukaustydavo. Dabar voro pasirodymą laikau geru ženklu.

Toks yra visų baimių mechanizmas. Leisdamas sau jausti tai, ką jaučiu, turiu galimybę su tuo jausmu nesusitapatinti. O nesusitapatindamas galiu sąmoningai pasirinkti adekvačiausią būdą reaguoti (arba nereaguoti) į situaciją. Daug žmonių reaguoja automatiškai. Arba džiaugiasi, arba bijo. Tam, kad išlaikytum balansą ar padarytum pauzę, reikalingas budrumas ir pasitikėjimas, t.y. leidimas viskam vykti.

Žinau, kad kažką veikdamas iš baimės ir rezultatą prisišauksiu susijusį su šia emocija.

Nuo lapkričio mėnesio viešėjote Tailande. Kokios patirtys būnant ten įstrigo labiausiai?

– Žiūrint atgal visi keturi mėnesiai Koh Phangan saloje atrodo kaip akimirka iš sapno. Toje realybėje beveik kasdien keliaudavome į salos paplūdimius, kopiau į kalnus, sužinojau koks tobulas jausmas yra kasdien valgyti tirpstančiai šviežius mangus, papajas, arbūzus ar drakono vaisius. Ši kelionė man buvo apie savęs pažinimą per santykį su žmona, su sūnumi, su aplinka. Džiaugiuosi įgyvendinęs svajonę pakilti kaip paukščiams peržiemoti šiltai. Ta saulė, šiluma yra tobulas derinys kūnui, padedantis atsiverti, atsipalaiduoti, mėgautis akimirka, džiaugtis tokiais paprastais dalykais kaip sūnaus šypsena ar mylimosios kompanija.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tailande
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tailande

Taip pat vyrų stovyklos metu prisijungėme prie saloje gyvenančių užsieniečių iniciatyvos rinkti paplūdimiuose esančias šiukšles. Viename susitikime per valandą surinkome bent 30–40 maišų. Iš vienos pusės atrodo keistai. Vakariečiai renka šiukšles, kurias daugiausia išmėto vietiniai, tačiau žiūrint plačiau, tas plastikas būtent iš vakarų ir atėjo. Šiukšlių rinkimas, nesvarbu kur, yra padėka motinai žemei ir tuo pačiu vidinių šiukšlių savyje pastebėjimas. Jeigu aš matau tai savo realybėje, vadinasi, tai ir sukūriau. Mano vidus atspindi mano išorės realybę. Berenkant teko paplušėti ištraukiant didžiulį plastiko gabalą įstrigusį dumble, o po to gamta mane apdovanojo – negalėjau patikėti šio dumblo viduryje radęs nuostabaus grožio delno dydžio kriauklę.

Ar turi omenyje tai, kad ant žemės matydamas šiukšlę tu jau prisiimi visišką atsakomybę, net jei ir ne pats konkrečiai ją numetei? Tarsi laikydamas save pasaulio, kuris šiukšlina dalimi, vien šiukšlės matymą priimi kaip ženklą, kad vidinio purvo turi ir pats?

– Taip. Galima matyti save atskirai nuo kitų „čia mano šiukšlės”, o „čia ne mano šiukšlės“. Mano, galiu pasakyti, mūsų, nes aš renkuosi save suvokti ir tiesiog jaučiu kaip Žemės planetos organizmo ląstelę. O organizmas stiprus tik tada kai visos jos veikia išvien.

Apie pajautimą, kad mes visi esame sujungti kalbėjai ir vaizdo įraše būnant Malaizijoje šalia Naujiesiems metams papuoštos Kek Lok Si šventyklos.

– Esu keliavęs įvairiose šalyse ir žemynuose. Tailandas – jau penktoji užsienio valstybė, kurioje gyvenau ilgesnį negu trijų mėnesių laikotarpį. Keliaujant man ypač patinka stebėti vietinius žmones, susipažinti su jais. Iš esmės, visur sutinku geranoriškus, besišypsančius žmones – brolius ir seseris. Anksčiau galvodavau, kad esu atskiras, kad man reikia kovoti šiame pasaulyje. Tačiau išgirdus „vienio“ idėją, ji pamažu manyje augo kol ėmiau tai prisiminti kiekvieną akimirką ir tai tiesiog tapo natūralu. Įsileidus idėją, kad visi šioje žemėje esame sujungti, tai ėmė virsti mano realybe. Visus vyrus pradėjus vadinti broliais, nepažįstami ėmė pirmi mane vadinti broliu.

Viruso paplitimas po bene visas pasaulio šalis tik įrodo, kaip stipriai visi esame susiję. Vieni saugumo rekomendacijų laikosi daugiau, kiti mažiau arba jų visai nesilaiko. Kokių saugumo priemonių grįžę ėmėtės patys?

– Apskritai, mano matymas apie virusą yra toks, kad jis labiau paplitęs žmonių mintyse ir emocijose negu realybėje. Prie to labai prisideda socialiniai tinklai ir medijos. Deja, bet daug žmonių yra užslopinę negatyvius jausmus savyje. Jie niekur nedingsta ir anksčiau ar vėliau išlenda į dienos šviesą. Arba mes į juose einame ir sutinkame sąmoningai arba jie mus užvaldo ir realybę interpretuojame per baimės emociją. Kaip aš savo vidumi sukuriu savo realybę, taip kolektyvinis žmonių vidus sukuria kolektyvinę realybę.

Mano matymas apie virusą yra toks, kad jis labiau paplitęs žmonių mintyse ir emocijose negu realybėje.

Aš asmeniškai jaučiu, kad šis sustojimas buvo reikalingas visai žmonijai, kad galėtume atsigręžti į save ir į gamtos dovanas. Vakarų kultūroje nėra orientacijos į vidų, dvasingumą, vertybes, nes yra atskirtis, o ne vienybė, taigi, saugumo rekomendacijų žmonės leidžia sau nepaisyti. Aš įžvelgiu ir dar didesnę priežastį – už pažeidimus yra baudžiama. Mano nuomone, baudos yra tiesiog baimės kūrimo priemonė, o dabar visiems labiau reikia palaikymo ir meilės. Dabar yra metas kiekvienam individualiai pabusti ir suvokti, kad dvasiškai turime pakilti padedami vieni kitų. Taip pat labai svarbu dėmesį sutelkti į pozityvią informaciją ir sugrįžti į gamtą.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tailande
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tailande

Grįžus po patikros oro uoste mums buvo pranešta, kad kažkur važiuodami turime vykti savo transportu ir su apsauginėmis kaukėmis. Izoliavomės mažame miestelyje, daugiabučio namo bute. Turime mažą sūnų, todėl porą kartų, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, išvykome į mišką įkvėpti gryno oro. Jokių kontaktų su žmonėmis neturėjome.

Kadangi esame grįžę iš užsienio ir priklausome rizikos grupei, mus pamatę kaimynai raportavo valstybės tarnautojams, kad pažeidinėjame izoliaciją. Iškart pasipylė skambučiai man ir mano artimųjų ratui, pradėjo jaustis iš visų pusių sklindanti panika. Tokia energija iškart numuša nuotaiką ir tiesiog nesinori džiaugtis gyvenimu. Dėl to man pagrindinė saugumo priemonė yra negatyvios informacijos apribojimas iki minimumo ir veikimas to, kas malonu.

Kadangi esame grįžę iš užsienio ir priklausome rizikos grupei, mus pamatę kaimynai raportavo valstybės tarnautojams, kad pažeidinėjame izoliaciją.

Vienos, kaip pats pavadinai, „nelabai feisbukinėsjūsų šeimos nuotraukos prieraše atvirai parašei apie kartais patiriamus sunkumus keliaujant su mažuoju Dovainiu, nervus ir norą retsykiais „nusukti akis ir matyti skirtingas kryptis vieniems nuo kitų“ ir, kad visa tai nėra nei gerai, nei blogai, o tiesiog yra. Galbūt karantino laiką leisdami namuose kai kurie patiria iššūkių santykių sferoje. Kodėl yra svarbu nepageidautinus dalykus priimti, pripažinti? Kaip nuo to pasikeičia santykiai?

– „Nepageidautinus“ dalykus svarbu priimti tam, kad būčiau autentiškas, totalus, tikras. Baimė – meilė, kaltė – malonumas. Šie jausmai, emocijos yra tekanti energija (angl. „emotion“ yra „energy in motion“), jie eina kartu vienas su kitu tarsi dvi monetos pusės. Kad jausčiau daugiau malonumo savyje, savo kūne, turiu nejausti kaltės, kitaip malonumas nėra tikras. Kad galėčiau mylėti, turiu paleisti baimę skausmui. Nes jeigu meilė yra lydima baimės, tai tėra tik pakaitalas.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tailande
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tailande

Taip pat svarbu atpažinti ir kito žmogaus perduodamus jausmus ir nei su vienais, nei su kitais nesusitapatinti. Tuomet priėmimas ar paleidimas vyksta pilnai jaučiant emociją situacijoje. Svarbu yra pačiam prisiimti atsakomybę už tai kaip aš jaučiuosi. Jausmus man ne kažkas perduoda, aš juos jau nešiojuosi viduje. Prieš mane stovintis žmogus tėra mano jausmų „jungtukas“. Tiesiog išorės situacijos sinchroniškai susidėlioja taip, kad turėčiau galimybę tuos savo jausmus, ir tuo pačiu savo vidinį pasaulį, pažinti. O ar pasirinksiu atlaidumą, ar toliau skęsiu negatyve, priklauso nuo manęs.

Taip pat yra galimybė šias emocijas saugiai pajusti sukeliant sąmoningo kvėpavimo, meditacijos praktikų pagalba. Sakydamas saugiai, turiu omenyje, neperduodant negatyvo kitam žmogui, nes jis vėl sugrįžta. Paleidžiant ir išjaučiant negatyvias emocijas santykiai tampa vis gyvesni ir vis pilnesni meilės, atjautos, palaikymo, tarpusavio augimo ir grožio.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs