– Neseniai sukūrėte mobiliąją programėlę „Būk detektyvas!“, kurioje žaismingai ir įdomiai pateikiate istorijos žinias, net kviečiate įveikti iššūkius. Kaip kilo mintis ir kiek laiko prireikė šiam sumanymui įgyvendinti?
– Mintis sukurti tokią programėlę man kirbėjo jau labai seniai, nuo to laiko, kai pradėjau kurti laidą „Istorijos detektyvai“. Iš tiesų mes turime tokių nuostabių istorijų, tiek daug įvairiausių įdomių dalykų yra nutikę, bet mes nemokame to pateikti. Pavyzdžiui, kokią informaciją galime rasti šalia piliakalnio? Lentoje bus parašyta, kad jis datuojamas tokiu ir tokiu tūkstantmečiu, čia rastas norago gabalas, kažkokios puodynės šukė... Žengi tris žingsnius ir pamiršti, nes ta informacija yra nei įdomi, nei reikalinga, nei informatyvi keliautojui.
Bet daugelis XIII–XIV a. piliakalnių yra identifikuoti, jie minimi kronikose, ir mes žinome, kokie įvykiai ten nutiko. Ir jeigu žmogus ar šeima keliaudama galėtų pasiskaityti ir sužinoti apie tuos įvykius, o ne apie rastas šukes, įspūdis būtų visai kitas. Kitoks būtų ir noras aplankyti tuos pačius piliakalnius.
Šiemet mes turime Piliakalnių metus, bet ką: užlipi ant vieno piliakalnio – gražus vaizdas, ant kito – irgi gražus, bet paskui jau tampa nuobodu. O istorijos yra nenuobodžios. Jos yra skirtingos.
– Papasakokite, ką įdomaus galima sužinoti apie piliakalnius...
– Tarkime, visi žino Panemunės kelią, Panemunės piliakalnį, bet aš garantuoju, kad 95 procentai, o gal ir 99 procentai keliautojų nežino, kokios gi istorijos nutiko ant tų piliakalnių. Pavyzdžiui, ant Jurbarko piliakalnio gimė mintis, kaip kryžiuočius, kurie plaukė Nemunu (o lietuviai negalėjo jų pasiekti vandenyje), išvilioti į krantą. Nodamas, lietuvių karys, kuris mokėjo lenkiškai, persirengė moteriškais drabužiais, apsimetė moterimi ir, kai kryžiuočiai plaukė atgal, pradėjo šaukti, kad yra pagrobta krikščionė. O koks riteris nepadės damai, pakliuvusiai į nelaimę?
Jie priplaukė, Nodamas griebė tą valtį, o jis buvo stiprus, nes pajėgė ją išlaikyti, kol iš krūmų atbėgo 60 lietuvių, ir čia kryžiuočių žygis baigėsi. Jei šitą istoriją gali perskaityti būdamas ant to piliakalnio, susikuri visai kitokį įspūdį.
Pagaliau keliaujant tokios istorijos žadina vaizduotę. Kai aš, keliaudamas su kompanija, papasakoju tokią istoriją, atsiranda įvairiausios interpretacijos, įvairiausi juokai, ir istorija tampa gyva. Manau, kad taip keliaudami žmonės prisimins ne tik piliakalnius, gražius vaizdus, bet ir istoriją.
– Ką dar įdomaus galima nuveikti naudojantis programėle?
– Aplikacija suteikia galimybę kurti maršrutus ir iššūkius užsiregistravusiems vartotojams. Tad noriu kreiptis į mokytojus, mokinius, kad jie išnaudotų šitą platformą ir per istorijos pamokas ar šiaip pasidomėtų savo kraštu. Galima atrasti gausybę labai įdomių dalykų ir sukurti mįsles ar maršrutus, kur būtų papasakotos tokios istorijos. Tai būtų labai naudinga: jie pajustų ryšį su ta vietove, kurioje gyvena ir patys sužinotų, kas čia vyko, tai būtų naudinga ir tiems žmonėms, kurie keliaudami užklysta į tą miestelį. Savo žiniomis kuriant maršrutus ir iššūkius galėtų pasidalyti ir gidai, turizmo informacijos centrai, muziejai, istorijos entuziastai...
Mintis sukurti tokią programėlę man kirbėjo jau labai seniai, nuo to laiko, kai pradėjau kurti laidą „Istorijos detektyvai“.
Be to, šioje programėlėje galima sudėti senas nuotraukas, kaip vietovės atrodė prieš 50–80 m. Tad norėčiau pakviesti muziejus, kurie yra surinkę savo regiono senų nuotraukų, jas publikuoti šioje platformoje.
Regionai dažnai kalba apie įvairias problemas ir klausia, iš ko išgyventi smulkiam verslui... Tai žinoma, kad iš turizmo! Jei jie papasakotų įdomių istorijų, tikrai pritrauktų turistų ir juos sulaikytų tame miestelyje. O tada galbūt atsirastų poreikis ir restoranui, ir kažkokioms pramogoms...
Matau, kad šeimos vis labiau mėgsta keliauti ant automobilių stogų užsidėję dviračius, tad jeigu kaimo turizmo sodybos pasiruoštų ir sudarytų kokį maršrutą, kur aplink galima įdomiai pasivažinėti, tikrai sulauktų žmonių dėmesio. Manau, kad šią programėlę galima išnaudoti ir regionų plėtrai.
– Kai pasakojate apie programėlę, susidaro įspūdis, kad nuveikti didžiuliai darbai. Ar didelė komanda dirba prie šio projekto?
– Mūsų komanda yra nedidelė, bet turi daug minčių, esame didelio kelio pradžioje. Mums dar reikia ir programuotojų, ir dizainerių, kurie norėtų prisidėti prie šio projekto. Todėl kviečiame prisijungti ne tik šių sričių profesionalus, bet ir kiekvieną, norintį pasidalinti istorinėmis žiniomis kuriant maršrutus.
– Nesvarstote programėlės pateikti ir anglų kalba?
– Be abejo, svarstome. Užsienietis atvažiuoja į Lietuvą, tarkime, dėl verslo ir, susitvarkęs visus reikalus, turi laisvą popietę. Ką jam nuveikti, ką jis čia gali pamatyti? Šiuo atveju viskas priklauso nuo to, koks žmogus dirba viešbučio registratūroje. Tikėtina, kad jį tiesiog nusiųs į artimiausią barą. O naudodamasis šia programėle jis pats galėtų pasirinkti, ką nori pamatyti.
Jau seniai sakau, kad mes neišnaudojame Lietuvos istorijos pritraukdami žmones iš įvairių šalių. Sutikime, kad Jono Basanavičiaus kapas anglui nebus labai įdomus, jeigu jis neturi didelio intereso domėtis Lietuvos istorija, nes tai yra mūsų, o ne britų istorijos dalis. Todėl beprasmiška britą bandyti įkalbėti nueiti prie J. Basanavičiaus kapo, bet mes turime įvairiausių įdomybių, susijusių su Anglijos istorija.
1390 m. čia, Vilniuje, „viešėjo“ būsimas Anglijos karalius Henrikas IV, jo viešnagės pasekmė – sudeginta, sugriauta Kreivoji pilis, nužudytas Jogailos brolis ir iškelta šv. Jurgio vėliava. O kur buvo iškelta ta vėliava 1390 m.? Manau, britas bankininkas, atvažiavęs iš Londono, tokio fakto tikrai negirdėjo, bet jam būtų visai įdomu pasivaikščioti ir jis dar sužinotų apie savo karalių bei apie Lietuvą šiek tiek... Manau, kad jis tikrai išsivežtų gerus įspūdžius.
Dar turiu mintį maršrutui „Lietuviškas Holivudas“. Yra amerikiečių, pamišusių dėl Holivudo žvaigždžių, ir yra gausybė tų žvaigždžių, susijusių su Lietuva, turinčių lietuviškas šaknis. Tai ir pirmasis prabilęs kine Alas Jolsonas, gimęs Seredžiuje, yra Charlesas Bronsonas, gimęs Druskininkuose, o Seano Penno senelis gimė Merkinėje ir prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas... Mes galime daug kalbėti ir sudėlioti tokį maršrutą, kur pakvaišusius dėl Holivudo gali vežioti autobusu po visą Lietuvą.
Taip pat galima sugalvoti įdomių maršrutų ir lenkams, ir vokiečiams, ir rusams, ir baltarusiams, ir ukrainiečiams, ir net britams, ir prancūzams. Tereikia šiek tiek fantazijos, ir tokių dalykų galėtume pateikti... Bet pirmas žingsnis yra ištobulinti lietuvišką programėlės versiją.
– Apie kokį keliautoją galvojote kurdamas programėlę?
– Apie keliaujančią šeimą. Keliavimas šeimomis yra pakankamai populiarus. Tėvai nori ir kartu praleisti laiką su savo vaikais, ir kartu juos edukuoti. Tėvai gali vaikus supažindinti su tokia istorija, kuri visai kitaip atrodys mokykloje, ne tokia abstrakti: jie pamatys konkrečias vietas, konkrečius daiktus ir sužinos konkrečias istorijas.
– Kokių labiausiai netikėtų istorijų galima rasti programėlėje?
– Ar žinote, kur Vilniuje prasidėjo Lietuvos kariuomenė: kur buvo tie pirmieji savanoriai, kai kūrėsi kariuomenė, ir kokia buvo jų pirmoji diena? Štai jums ir iššūkis – suraskite tą vietą.
O ar žinote, kur Vilniuje Napoleonas gėrė alų? Kurioje Vilniaus vietoje XIX a. pradžioje nukrito lėktuvas?
Programėlė padės surasti ir senuosius Vilniaus kalėjimus, radioaktyviausią objektą Vilniuje, ir netgi vietą, kur vaikščiojo mamutas... Sudominau?
– Tereikia patogių batų ir parsisiųsti programėlę...
– Nebūtinai. Iššūkiai programėlėje yra skirtingų lygių. Iššūkiams daug laiko nereikia. Sakykime, turite laisvas 10–15 min., pasižiūrite, kokių mįslių yra šalia, surandate tas vietas ir taip turiningai išnaudojate turimą laiką. To visiškai užtenka. Jei turite daugiau laiko, savaitgalį, galite išspręsti daugiau iššūkių ir pasirinkti sudėtingesnius. Net ir sėdint kavinėje, laukiant draugo, galima pasižiūrėti aplink esančių objektų senas nuotraukas, peržvelgti, kaip ta vietovė atrodė anksčiau. Todėl drąsiai sakau – norint susipažinti su Lietuvos istorija, daug laiko nereikia.
