Audrius 15min pasakojo, kad išskirtinės kelionės idėja jam gimė keičiant gyvenimo būdą. Nusprendęs, kad reikėtų numesti svorio, vyras naujamečio pažado nelaužo iki šiol – atsisakė alkoholio, kasdien pėsčias nukeliauja bent 10 km. Tokios valios rezultatas – ne tik pagerėjusi savijauta, bet ir atrasti nuostabūs Lietuvos vaizdai, kuriuos jis pamatė žygiuodamas kuo arčiau Nemuno esančiais keliais ir takeliais.
Apie tokio žygio įkvėpimą, gražiausias atrastas vietas ir išmoktas pamokas – Audriaus pokalbyje su 15min.
– 11 dienų pėsčiomis Lietuvoje, kai dar ir oras ne pats geriausias – drąsi idėja. Kas paskatino leistis į tokį žygį?
– Apie žygį svajojau nuo šių metų sausio. Galvojau, ateis vasara, šilti orai, atostogos – Ir galėsiu nužygiuoti. Viskas prasidėjo nuo to, kad per 2019 m. Kalėdas pasisvėriau ir nusprendžiau, kad reikia mesti svorį. Pradėjau kasdien eiti bent po 10 km – lyja ar sninga, sunku sausio pirmąją ar sunkiau… Nuo sausio pirmosios taip pat nebegeriu alkoholio. Šiandien, šeštadienį, man atsakant į klausimą, jau yra 141 diena, kai kasdien einu.
– O kodėl būtent kilo svajonė nužygiuoti palei Nemuną? Kuo patraukė būtent upės pakrantė?
– Svajonė kilo spontaniškai einant Vilniuje, Konstitucijos prospektu. Tai tapo tikslu su neapibrėžtu įgyvendinimo terminu. Nemunas patraukė tuo, kad yra ilgiausia Lietuvos upė. O pati pakrantė dar negalėjo manęs patraukti, nes buvau jos labai mažai jos matęs.
– Ar tai pirma tokia ilga Jūsų kelionė pėsčiomis? Ar specialiai fiziškai rengėtės prieš ją?
– Esu dalyvavęs 25 km žygyje, būdavo dienų, kai Kaune nueidavau 40-50 km per dieną. Tai fiziškai buvau pasiruošęs… beveik… Dar žygyje nešiausi 12–15 kg sveriančią kuprinę. Reikėjo žygiui pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai bei materialiai (tinkami drabužiai ir įranga žygiui).
– Ar iki šios kelionės buvote daug keliavęs po Lietuvą?
– Esu buvęs beveik visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, mažiau tik šiaurėje prie Latvijos sienos. Keliaudavau ir darbo reikalais, ir vien dėl to, kad būčiau buvęs toje vietoje. Kažkada sugalvojau sėsti į mašiną ir nuvažiuoti iki Jurbarko pro Šakius, o grįžti Panemune. Tada mačiau pilis, bet daug mažiau į jas atkreipiau dėmesį negu dabar, pėsčiomis jas aplankydamas.
Pernai daug keliavau grybavimo tikslais, buvau dėl baravykų nuvykęs net į Skuodo rajoną. Kitaip tariant, nuvykau atstumą, lygų nuo Garliavos iki Rygos. Be to, vykau ilsėtis prie Kertuojos ežero, esančio Labanoro regioniniame parke. Netyčia nuėjau iki miško ir parsinešiau pusantro kibiro baravykų ir voveraičių. Vieta padarė neišdildomą įspūdį: vienoje kelio pusėje – voveraitės (ką tik išdygusios), o kitoje – baravykai. Jaučiausi lyg prekybos centre, kur gali pasirinkti, kurioje vietoje ką rasi. Labiausiai man patinka vietos, kuriose randu virš 10 baravykų.
Vieta padarė neišdildomą įspūdį: vienoje kelio pusėje – voveraitės (ką tik išdygusios), o kitoje – baravykai.
– Žygiai pėsčiomis kasmet vis sulaukia vis daugiau populiarumo. Kuo Jus jie patraukė? Ką pasiimate iš tokios kelionės?
– Žygis mane traukė galimybe pamatyti labai daug. Mane motyvavo tai, jog neradau, kas būtų Lietuvoje pėsčiomis nuėjęs tokį maršrutą. Būti pirmam motyvavo, kai būdavo labai sunku. Po kelionės jaučiausi daug pamatęs, geriau pažinęs Lietuvą. Žygis iš manęs pasiėmė 1,5-2 kg svorio ir leido išbandyti fizinių bei psichologinių galimybių ribas. Po žygio tapau drąsesnis ir lengviau pakeliantis stresines situacijas.
– Papasakokite apie tokio žygio buitį. Kur nakvojote, ką valgydavote?
– Žygio buitis buvo sunki. Jai reikėjo pasiruošti. Valgydavau riešutus, sūrį, pradžiai buvau pasiėmęs ir 1 kg medaus. Prieš žygiuojant jaudinausi ir bijojau nakvoti svetimose vietoje ir aplinkos temperatūrai esant tik keliais laipsniais aukštesnei už nulį. Bet JAV prezidentas Rooseveltas yra pasakęs: „We should fear nothing but the fear itself“ (liet. „Vienintelis dalykas, kurio turėtume bijoti, yra pati baimė“). Taigi perlipau savo baimę.
Žygis iš manęs pasiėmė 1,5-2 kg svorio ir leido išbandyti fizinių bei psichologinių galimybių ribas. Po žygio tapau drąsesnis ir lengviau pakeliantis stresines situacijas.
Nakvodavau miesteliuose, kuriuose būdavo bent bažnyčia ir mokykla. Ryte išėjus tikslas vakare būdavo prieiti tokį miestelį, nors ir 12 valandų tektų iki jo eiti. Nakvynė būdavo atskiras ritualas. Susirandu vietą kokio dvaro teritorijoje, kuo lygesnę, kad patogiau gulėti būtų. Statau palapinę ir į ją susimetu visus daiktus, nusirengiu prakaituotus rūbus, apsirengiu termoaprangą ir užsimaunu vilnones kojines. Tiesiuosi kilimėlį ir miegmaišį. Vietoj pagalvės naudojau kuprinę ir marškinėlius. Šalia pasidedu peilį, jeigu kas naktį neprašytas veržtųsi į svečius. Palapinės užtrauktukus užsirišu iš vidaus, kad niekas neįlįstų. Įsirangau į miegmaišį, gulėti kieta ir nepatogu. Kojas papildomai apsikloju palapinsiauste, o viršutinę kūno dalį striuke, užsimaunu kepurę ir bandau užmigti... Prabundu bent 5 kartus per naktį.
Labai sunki ir šalta buvo priešpaskutinė naktis. Netoli buvo geležinkelio bėgiai, traukiniai dundėdami trukdė miegoti. Tai jau 05:20 ryto nusprendžiau keltis ir eiti. Ardydamas palapinę ant jos aptikau ledo, tapo aišku, ko taip šalta naktį buvo...
– Ką reikia pasiimti į kuprinę 11 dienų žygiui po Lietuvą?
– Turėjau palapinę, šilumą atspindintį kilimėlį, miegmaišį, apatinę termoaprangą, kepurę, pirštines, palapinsiaustę, išorinę bateriją telefonui pakrauti, šiltas kojines nakvynei, atsarginių kojinių porų, antrus marškinėlius, peilį, akinius nuo saulės, telefono pakrovėją, kaukę, neperšlampančią kuprinę, maisto 2 dienoms, atsigerti dienai. Kuprinė svėrė 12–15 kg.
Ardydamas palapinę ant jos aptikau ledo, tapo aišku, ko taip šalta naktį buvo...
– Kaip suprantu, keliavote vienas? Kai kuriems žmonėms tai nuobodu, kai kuriems solo kelionės – kaip tik atgaiva ir vaistas sielai. Prie kurių save priskirtumėte?
– Esu pratęs keliauti ir vaikščioti dažniausiai vienas. Antrą arba trečią dieną jau atsibosta vienam žygiuoti, ir pats pradedi kalbinti daugumą sutiktų žmonių arba jie mane užkalbindavo.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte kelionės metu? Ar infrastruktūra Lietuvoje yra tinkama žygiams pėsti?
– Kelionės metu pasiekdavau savo fizinių ir psichologinių galimybių ribas. Pirmos dienos vakare labai, labai skaudėjo kojas. Sunku būdavo eiti kokius 5–6 km miške tiesiu keliu ir matyti tokius pačius medžius. Užkniso žygiuoti keliais Vilkyškiai – Šereitlaukis – Bitėnai ir Usėnai – Galdzonas – Rusnė, nes per dvi dienas teko žvyrkeliu nueiti apie 56 km, tai sukeldavo skausmą ir taip pavargusiems padams. Nuo kuprinės skaudėdavo pečius, nugarą, papildomas krūvis tekdavo kojoms. Žygio metu primušiau 11 pūslių ir vieną žaizdą ant kulno.
Eidavau žvėrtakiais ir žvejų pramintais takeliais, jeigu galėdavau. Svarbiausia kelio dalis būdavo sausas ir neslidus kelias, nes tekdavo eiti ir tokiais šlaitais, kur prisilaikai už medžių. Prie kai kurių miestelių yra puikių dviračių ir pėsčiųjų takų, prie kitų nelabai.
– Žinoma, tokio žygio svarbiausias akcentas – gamta. O ar lankėte ir miestus, miestelius pakeliui? Kokį įspūdį jie Jums paliko?
– Kaip žinome iš istorijos, pirmosios gyvenvietės kūrėsi prie vandens telkinių, tai aplankiau daug miestų ir miestelių. Įlipau į visus pakeliui esančius piliakalnius, kurie nebuvo nutolę daugiau kaip 2 km nuo Nemuno. Susidariau nuomonę: arti Nemuno gyvenantys žmonės gyvena nelabai pasiturinčiai.
Žygio metu primušiau 11 pūslių ir vieną žaizdą ant kulno.
– Kokios vietos labiausiai nustebino? Galbūt grožiu, o gal priešingai – netikėtai nuvylė?
– Truputį nuvylė Mažosios Lietuvos kraštas. Nežinau, ar architektūros paveldo neleidžia renovuoti, ar gyventojai nemato tam reikalo, tačiau prastai atrodo pastatai kiauru stogu ir apsilupusiomis, kaip po karo atrodančiomis sienomis, bet su plastikiniais langais.
Nustebino Varėnos rajone esančios viešojo transporto stotelės, kurių pagrindas – smėlis.
Puikų įspūdį padarė Stangės upelis Merkinėje ir vaizdas nuo Merkinės piliakalnio leidžiantis saulei.
Labai patiko žvejų praminti takeliai palei Kauno marias ir daug spalvotų stendų, kurie gražūs ir informatyvūs.
Atminties takas, įrengtas Sąjūdžio laikais, Birštone patiko gražiomis skulptūromis ir už širdies griebiančiais žodžiais apie okupaciją, tremtį ir Lietuvos žmonių patirtas kančias.
Gražu ir įdomu buvo praeiti pro Kulautuvą, ypač akį traukė 2,5 metro aukščio šernas, kuris atrodė didesnis už lokį.
Rambyno regioniniame parke pamačiau Raganų eglę ir atkreipiau dėmesį eidamas, kad vieta ypatinga: mačiau keturkamienį ąžuolą ir trikamienę pušį. Užlipau į daug piliakalnių.
Nepatiko tai, kad kol buvau Rambyno regioniniame parke, telefonas buvo pagavęs rusišką ryšį, negalėjau įsijungti navigacijos ar paskambinti... O įdomiausia... Einu žvyrkeliu ir girdžiu garsią muziką iš Kaliningrado srities. Galvoju, rusai karantino pabaigą švenčia ar ką. Pasižiūriu į telefoną – gegužės 9... Viskas tapo aišku, kodėl ir Lietuvos teritorijoje taip gerai dainos girdėti.
O įspūdingų ąžuolų ir kitų didingų medžių pastebėjau eidamas Punios šile, Paštuvoje.
– Gal pasitaikė kurioziškų ar juokingų situacijų? Kaip reaguodavo sutikti vietiniai žmonės?
– Buvo visko. Sunkiausia buvo antra žygio diena. Ryte 07:30 „Google Maps“ pažiūrėjau, kad nuo Merkinės iki Alytaus – 32 km. Galvojau, eisiu palei Nemuną, ir bus 40–45 km dienai. Ėjau iki 13:00, kol nebebuvo net takelio palei Nemuną. Pasižiūrėjau į „Google Maps“, kiek nuo mano vietos iki Alytaus... ir po velnių – tie patys 32 km! O tiek prakaito išlieta, ir gerti mažai likę. Tą dieną prievartavau save, apie 19:10 buvau Alytuje. Programa „Endomondo“ tą dieną rodė, kad nueita 68 km. Miške sutikau didelį šerną, bet jis pabėgo nespėjus jo nufotografuoti.
O apie žmones... Vietiniai nelabai į mane kreipė dėmesio. Einant nuo Jurbarko link Rusnės keletas žmonių pasisiūlė mane pavežti. Be to, sutikta pasienietė pasisiūlė pavežti iki Rusnės ir patarė nakvynės klausimais. Pakalbėjus apie žygį ir kontrabandininkus palinkėjau jai sėkmės.
O dabar – apie Kauno ir Kauno rajono vairuotojus. Gegužės pirmosios vakare atėjau iki Piliuonos, o autobusas link Kauno važiavo tik po 2 valandų. Labai pavargęs ėjau link Vaišvydavos, dėvėjau kaukę, tranzavau ir NIEKAS nesustojo. Noriu jiems įgelti ir pasakyti, kad tokių bjaurių ir keliautojų neužjaučiančių žmonių kitur Lietuvoje nesutikau. Studijavau Kaune ir gyvenu Kauno rajone, todėl toks jų elgesys labai mane nuvylė.
Puikų įspūdį padarė Stangės upelis Merkinėje ir vaizdas nuo Merkinės piliakalnio leidžiantis saulei.
– Jeigu dar kartą leistumėtės į tokį žygį – ar darytumėte ką nors kitaip?
– Elgčiausi taip, kaip elgiausi paskutinėmis žygio dienomis, kai jau turėjau patirties. Planuočiau ne tik kur nakvosiu ir kiek per dieną nueisiu kilometrų, bet ir išsiaiškinčiau, kuriuose miesteliuose yra parduotuvės. 40 km nueiti turint tik 0,6 litro atsigerti yra labai prasto planavimo pavyzdys.
– Tokia rami, lėta kelionė atitrūkus nuo miesto gyvenimo, matyt, puiki proga ne tik pamatyti Lietuvą, bet ir pasinerti į apmąstymus. Ką jums pačiam davė ši kelionė?
– Įgijau žygiavimo patirties. Turiu daug nuotraukų ir įspūdžių papasakoti. Galiu teigti, kad įgijau beveik geležinę valią. Daug ramiau elgiuosi stresinėse situacijose, išmokau planuoti.
– Kaip manote, ar kiekvienas galėtų leistis į tokią kelionę? Ar tokiam iššūkiui reikia pasižymėti ne tik fizine, bet ir psichologine ištverme? Juk žygiuojant pėsčiom nėra tokio komforto kaip būtų, tarkim, važiuojant automobiliu.
– Tikrai ne kiekvienas. Aš iki žygio per 120 dienų buvau nuėjęs netoli 2000 km, tačiau pūslių pritryniau daug, ne kartą norėjau spjauti į viską, išsikviesti taksi ir važiuoti namo. Labai svarbu tinkama apranga ir gera mityba. Naktys vėsios, o susirgti negali, nes reikia žygiuoti. Visada reikia įvertinti, kad bet kada gali pradėti lyti.
– Šiemet nemažai keliautojų yra nusivylę, kad vasarą tikriausiai reikės atsisakyti kelionių į užsienį. Ar Jums dėl to apmaudu? Teko keisti atostogų planus?
– Po žygio neapmaudu, nes nugalėjau pats save. Atostogų planų man keisti nereikia, nes žygis buvo labai sunkios, tačiau mielos atostogos karantino metu. Tuo pačiu žygiuodamas parodžiau daug gražių vietų, kurias keliautojai vasarą galės aplankyti.
– Ko Jums reikia, kad apie atostogas pasakytumėt – „oho, jos išties buvo geros“? Kas traukia labiausiai – miestai, architektūra, gamta?
– Labiausiai traukia gamta, po to miestai. Geros atostogos tada, kai parsiveži šypseną ir puikius prisiminimus.
– O tuomet ko reikia, kad būtų šypsena ir puikūs prisiminimai?
– Nuotykių, truputį rizikos ir pavojų. Ir, žinoma, laimingos pabaigos.
