Norėjo išvengti arktinių uodų
IT įmonės „Devbridge“, kuri priklauso „Cognizant“ kompanijai, inžinerijos skyriaus vadovo A.Žiemelio vienas iš hobių – žygiai, kuriems jis kiekvienąkart atranda vis įdomesnių krypčių. Visgi Grenlandija buvo pasirinkta visiškai atsitiktinai.
„Tiesiog ieškojau vietos, kur galėčiau žygiuoti ir išvengti masės žmonių. Grenlandijos „Arctic Circle Trail“ maršrutas atitiko mano kriterijus, tad ten ir pasukau. O kad būtų dar mažiau žmonių, žygiavau ne sezono metu, nušaudamas du zuikius iš karto. Visų pirma, ne sezono metu ten gali susitikti beveik tik su vietiniais, o antra – norėjau išvengti arktinių uodų, kurių nuo birželio vidurio iki rugsėjo būna itin daug“, – pasakoja keliautojas.
Kelionės tikslas buvo nužygiuoti nuo Grenlandijos ledo kepurės iki vandenyno. Kaip juokauja pašnekovas – norėjo išmatuoti, kiek ledynas jau yra ištirpęs ir atsitraukęs link salos vidurio.
Taip keliaudamas jis pasiekė Sisimiuto miestelį prie vandenyno, kurio populiacija – apie 5500 gyventojų.
„Sisimiuto miestelis yra antras pagal dydį Grenlandijoje ir labiau turistų lankomas žiemos mėnesiais. Dar nepriėjus miestelio, supratau, kuo jis ypatingas, nes šalia jo yra šunų miestelis su daugiau nei 1000 šunų. Sisimiutą ir jo šunis išgirdau pirmiau nei pamačiau. Žiemą viena iš pagrindinių pramogų yra rogių traukimas su šunimis, tačiau birželį visos rogės jau buvo „padžiautos“, – dalijasi pašnekovas.
Reikia ruoštis kuo anksčiau
Vasaros žygius A.Žiemelis pradeda planuoti labai anksti. Lėktuvo bilietus į Grenlandiją įsigijo jau gruodžio mėnesį.
Keliautojo teigimu, nors dauguma žmonių susidarę įspūdį, jog Grenlandija yra toli ir sudėtinga iki ten nusigauti, bet iš tikrųjų yra priešingai. Laiko atžvilgiu panašiai užtrunka nuvykti ir į Tenerifę ar Madeirą. Ši jo kelionė buvo tik su vienu persėdimu: Kaunas–Kopenhaga–Kangerlusuakas. O nuo Kopenhagos iki keisčiausiu pasaulyje tituluojamu Kangerlusuako oro uosto skrydis užtrunka tik apie 4 val. 40 min.
Šiuo metu vienintelis tarptautinis Grenlandijos Kangerlusuako oro uostas buvo pastatytas amerikiečių 1941 metais ir naudojamas kariniais tikslais kaip tarpinė stotelė pasipildyti atsargų skrendant į Europą. Tik po karo oro uostą pradėjo naudoti civiliniais tikslais.
Amerikiečiai vietą oro uostui pasirinko šiek tiek giliau saloje, kur orai yra švelnesni ir didesnė tikimybė, kad lėktuvams pavyks nusileisti. Nors oro uostas yra tarptautinis, tačiau Kangerlusuako miestelyje yra vos 500 gyventojų. Šis oro uostas yra tik tarpinė stotelė atskridus į Grenlandiją, turistai ar grenlandiečiai čia neužsibūna, persėda į kitą lėktuvą ir skrenda į Nūką, Sisimiutą ar Ilulisatą. Be to, Grenlandija turi savo oro linijas „Air Greenland“ ir 14 vietinių oro uostų.
Kitas įdomus objektas yra apie 40 kilometrų kelias nuo Kangerlusuako iki ledyninės kepurės. Šio kelio nutiesimą finansavo „Volkswagen“ koncernas, nes planavo testuoti savo automobilius atšiauriomis sąlygomis ant ledo, kur yra mažiau akių ir dėmesio.
Grenlandiečiai iki šiol dėkoja už kelią, kuris naudojamas turistų nuvežimui iki ledyno.
Deja, planas ilgai neveikė, nes buvo per sudėtinga palaikyti trasas ant ledo. Ledynas nuolat juda, tirpsta, keičiasi ir reikėjo dėti per daug pastangų, kad būtų galima testuoti automobilius. Tačiau grenlandiečiai iki šiol dėkoja už kelią, kuris naudojamas turistų nuvežimui iki ledyno.
„Jeigu žygiuoji ne pirmą kartą, esi keliavęs su kuprine ir palapine bent kelias dienas, tuomet greičiausiai jau turi visą įrangą ir lėktuvo bilietai yra vienintelės išlaidos. Tačiau kiekvienoje kelionėje yra kažkas specifinio, kam reikia atitinkamai pasiruošti.
Pavyzdžiui, žygio Grenlandijoje neįsivaizduoju be guminių batų. Kad ir kokius gerus vandeniui atsparius žygio batus turėtum, jie vis tiek neatlaikys ir kojos bus šlapios, nes didžiąją trasos dalį reikia bristi pažliugusiomis samanomis. Taip pat yra tokių vietų, kur į paprastus batus tiesiog pribėgs vandens per viršų“, – apie pasiruošimą kelionei kalba jis.
Kitas dalykas, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, tai – klimatas. Jis žygiavo birželio pradžioje ir tuo metu vidutinė oro temperatūra buvo apie 0 laipsnių. Buvo saulėtų dienų, buvo, kai krito pavienės snaigės, buvo periodų, kai snigo kaip viduržiemį, o po geros valandos išlindusi saulė vėl viską ištirpindavo.
Buvo ir taip, kad vieną rytą prabudęs palapinę radau po sniegu.
„Nors birželio mėnesį ištisą parą yra šviesu, bet naktį saulė nusileidžia žemiau, dėl ko temperatūra nukrenta žemiau 0 laipsnių. Buvo ir taip, kad vieną rytą prabudęs palapinę radau po sniegu. Tad pūkinis miegmaišis, šilumą reflektuojantis čiužinys ir šilta termoapranga yra būtini. Viso žygio metu niekur nėra šilto radiatoriaus, geriausiu atveju galima rasti užuovėją ir prisiglausti niekieno neprižiūrimose trobelėse“, – kelionės išbandymais dalijasi pašnekovas.
Dar šis žygis buvo unikalus tuo, kad trasa vinguriuoja per Arkties tundrą, kur nėra jokių gyvenviečių, kelių ir mobiliojo ryšio. Vienintelis būdas palaikyti ryšį su civilizacija – palydovinis telefonas.
„Keliavau su „Garmin“ palydoviniu telefonu, kuris kas dešimt minučių siuntė GPS koordinates ir šeima bei artimiausi draugai galėjo matyti, kur aš esu ir ar judu į priekį. Be to, kasdien išsiųsdavau šeimai po dvi žinutes: vieną iš ryto, kad išsimiegojau, koks oras ir t. t., o kitą – vakare, kad sėkmingai baigiau dienos žygį ir įsikūriau nakčiai“, – kalba jis.
Tokioje išvykoje vienas iš svarbesnių dalykų dar yra ir iš anksto susidarytas mitybos planas.
„Viso žygio metu nėra galimybės pasipildyti maisto atsargų, tad visoms dienoms (mano atveju 10 dienų) maisto atsargas reikia pasiruošti iš anksto. Pagrindiniam racionui rinkausi anksčiau išbandytą „Tactical Foodpack“ sublimuotą maistą, kurį tereikia užpilti verdančiu vandeniu ir už 6–8 minučių jau galima valgyti.
Vienintelis būdas palaikyti ryšį su civilizacija – palydovinis telefonas.
Šalia pagrindinio maisto kasdienai turėjau po vieną šokoladuką ir riešutų batonėlį – kaip skanėstą – „motyvatorių“. Vienintelis dalykas, kuo nereikėjo rūpintis – tai vanduo. Grenlandijoje apstu švaraus gėlo vandens, tad prie savęs turėdavau iki pusės litro vandens, kad būtų mažesnis svoris. Vasaros metu Grenlandijoje galima ežeruose žvejoti ir paįvairinti maisto racioną, tačiau man tai buvo neaktualu, nes visi ežerai dar buvo užšalę (ir iš manęs nekoks žvejys)“, – šypsosi A.Žiemelis.
Teko klampoti sniege iki pilvo
Danijai priklausančioje didžiausioje pasaulio saloje laukinių gyvūnų rūšių įvairovės nėra tiek daug, bet apsidairęs visada gali suprasti, kad esi ne vienas.
„Visi klausia, ar nebuvo baisu sutikti baltą mešką. Atsakymas – ne, nes tame regione meškų nėra. Daugiausiai mačiau elnių, poliarinių zuikių, kanadinių žąsų ir avijaučių. Kanadinės žąsys nėra nuolatinės Grenlandijos gyventojos – jos atskrenda tik perėti. O to regiono gyvūnas simbolis yra avijautis.
Įdomu tai, jog avijaučiai tame regione gyvena santykinai neseniai. 1960 metais buvo atvežti 27 avijaučiai iš Grenlandijos šiaurės (kuri yra atskirta ledyno), jie gerai pritapo ir dabar jų suskaičiuojama virš 10 000. Nė vienas iš mano išvardintų ir sutiktų gyvūnų žmogui nepavojingas jų neprovokuojant ir laikantis protingo atstumo“, – vardija keliautojas.
Didžiausioje pasaulio saloje laukinių gyvūnų rūšių įvairovės nėra tiek daug,
O pavojingiausia situacija jam susiklostė paskutinę dieną. Paradoksalu, ta diena buvo pati šilčiausia, bet buvo didžiausia rizika sušalti. Tai buvo vienintelė diena iš visų 10-ies, kai lijo ir paskutiniame etape reikėjo pereiti per kalnagūbrį, jį skiriantį nuo Sisimiuto miestelio.
„Kalnagūbris vis dar buvo po storu sniego sluoksniu, o pradėjus lyti sniegas suminkštėjo ir mano svorio nebeišlaikė. Paskutinį etapą planavau nueiti per 5 valandas, bet sniege iki pilvo klampojau virš 9 valandų. Lyjant susidarė upeliai ir virš sniego, ir po sniegu, tad jau ir guminiai batai nepadėjo. Kas kelis šimtus metrų sustodavau, išpildavau iš guminių geliantį vandenį, išgręždavau kojines ir toliau stumdavausi į priekį. Visa laimė, kad tai buvo paskutinė diena ir vakare jau šildžiausi Sisimiute“, – apie išbandymus kalba A.Žiemelis.
Dar kartą nevyktų
Per žygį tundroje vietinius gyventojus jis sutiko tik du kartus – jie buvo atvykę iš Grenlandijos sostinės Nūko. Nors su vietiniais vyras bendravo gana trumpai, bet išskiria kelias jų savybes – tai ištvermė ir nuoširdumas.
„Pirmą kartą sutikau 68-erių metų vyrą, kuris žygiavo panašiu maršrutu kaip ir aš – tik į priešingą pusę. Jis prisipažino, kad šitą žygį kartoja jau 18-ąjį kartą.
Žmogus buvo itin malonus, vaišino šokoladu ir kakava, netgi siūlė savo pošalmį ir perspėjo, jog artėjant link Sisimiuto bus atšiauresni orai bei priešakinis vėjas, tačiau neišdrįsau nieko priimti, nes supratau, kad viską, ką siūlo, atsinešė savo kuprinėje ant pečių. Visgi vyras padovanojo erelio plunksną ir sakė, kad su ja mane lydės sėkmė (plunksną parsinešiau iki namų!).
Kitą kartą sutikau 8 vaikų būrelį, kuriame buvo jaunuoliai nuo 11 metų iki pilnamečių. Vaikai buvo našlaičiai iš vaikų namų ir į kelionę su prižiūrinčiu asmeniu išsiruošė kaip į komandos formavimo veiklą.
Absoliučiai visi, net ir jauniausi, turėjo po kuprinę ir nešėsi savo asmeninius daiktus. Įdomiausia tai, jog Sisimiuto miestelyje aš juos vėl sutikau, pasidalijome, kaip sekėsi žygis, ir pasakiau, kad jau rytoj skrendu namo. O jie tuo pačiu keliu žygiuodami su palapinėmis planavo grįžti atgal pėsčiomis per tundrą į Kangerlusuaką“, – pasakoja pašnekovas.
Kiekviena vietovė šioje saloje yra unikali, turinti savo istoriją ir tradicijas.
Vis dėlto, nors patirtis buvo unikali ir įdomi, bet antrą kartą tokio paties žygio nekartotų – pasaulyje yra tūkstančiai kitų vietų, kuriose jis nėra buvęs. Tačiau, pasak jo, į Grenlandiją būtų įdomu sugrįžti kaip į pažintinę kelionę. Kiekviena vietovė šioje saloje yra unikali, turinti savo istoriją ir tradicijas, nes miesteliai gyvena gana izoliuotai. Be to, miestai nėra sujungti keliais – pagrindinė transporto priemonė – lėktuvas, keltas, o žiemą – sniego motociklai.
Visada pasitaiko klaidų
Keliautojas pripažįsta, kad ir kiek keliautų ir žygiuotų, pakuojant kuprinę vis tiek padaro klaidų.
„Taupant vietą kuprinėje ir mažinant svorį stengiuosi neprisidėti nereikalingų daiktų. Šį kartą prašoviau su žibintuvėliu ir galvos tinkleliu nuo uodų. Žinojau, kad bus ilgos dienos, bet neįsivaizdavau, kad bus taip šviesu – birželį galima drąsiai neimti papildomo šviesos šaltinio, nes ir vidury nakties gali matyti ties horizontu besiritančią saulę. Uodų tinklelis taip pat buvo visiškai nereikalingas, nes nulinėje temperatūroje uodai dar nebuvo išsiritę.
Labiausiai gailiuosi įsidėjęs per mažai arbatos. Kaip ir su visu maistu, buvau tiksliai paskaičiavęs, kiek arbatos planuoju sunaudoti – įsidėjau 10 pakelių arbatos planuodamas, kad kasdien atsigersiu prieš eidamas miegoti, kad sušiltų kūnas. Net nepagalvojau, jog gerti norėsis ne tik vakare, o iš upelio pasemtas vanduo buvo ledinis. Tad tą patį arbatos pakelį plikinau kelis kartus per dieną ir vakarop gėriau tik arbatą primenantį šiltą vandenį“, – prisimena A.Žiemelis.
O jei ruošiantis į panašią kelionę kils klausimų dėl nakvynės vietų, pašnekovas dalijasi, kad palapinė buvo pats geriausias viešbutis – kokybišku ir ramiu miegu tikrai nesiskundė.
„Iš visų nakvynių pati pirma naktis buvo įsimintiniausia, kai miegojau palapinėje šalia ledyno. Galiu patvirtinti, kad ledynai tikrai tirpsta. Savomis akimis mačiau, kaip krenta atskilę ledo gabalai, o naktį ledynas nuolatos traška, braška, lūžinėja ir t. t. Pamačius gyvai tirpstantį ledyną jausmas yra visai kitoks nei skaitant naujienų portalus – problema yra aktuali, arti ir vystosi su dideliu pagreičiu.
Savomis akimis mačiau, kaip krenta atskilę ledo gabalai, o naktį ledynas nuolatos traška, braška, lūžinėja.
Kitas naktis miegojau trobelėse arba palapinėje. Su trobelėmis sistema yra labai paprasta – kas pirmas, tas šeimininkas – jokių išankstinių rezervacijų. Jeigu trobelėje nebėra vietos – turi judėti toliau arba miegoti palapinėje. Aš miegojau tiek palapinėje, tiek trobelėse ir abu variantai turi savų pliusų bei minusų. Trobelėje yra labai šalta, bet nepučia vėjas ir yra stogas virš galvos, sausa. Palapinėje miegoti daug šilčiau, bet sudėtingesnė buitis, kaip maisto pasiruošimas, palapinės pastatymas ir supakavimas (ypač pučiant stipriam vėjui)“, – perspėja jis.
Bet, pasak jo, specialaus fizinio pasiruošimo nereikia, nes vidutinis nueinamas atstumas per dieną yra apie 22 kilometrai ir be didesnių sukilimų ar nusileidimų. Tačiau pečius slėgė kuprinė – žygį vyras pradėjo su 18 kg kuprine, o baigė su 12 kg, kai jau nebeliko maisto.
Sujungia ir su kolegomis
A.Žiemelis pripažįsta, jog tokios kelionės taip pat yra ir savęs pažinimas – prisileidi mintis, kurioms kasdienybėje nelieka laiko ir iš naujo supranti, kokie įpročiai yra labiau įsikeroję, nei atrodė anksčiau.
„Labiausiai pajutau, kad esu įpratęs nuolat tikrinti išmanųjį telefoną. Nors nebuvo nei mobiliojo ryšio, nei belaidžio interneto ryšio ir nežygiuodamas energijos taupymo sumetimais telefoną laikiau išjungtą, bet rankos vis tiek automatiškai siekdavo telefono. Net nežinau kam – pasitikrinti paštą, pažiūrėti, ar kas nors neparašė, ar įsijungti socialinius tinklus? Bet pamačius juodą ekraną, telefoną tekdavo dėti atgal į kišenę (iki kito karto).
Labiausiai pajutau, kad esu įpratęs nuolat tikrinti išmanųjį telefoną.
Kitas mano išryškėjęs įprotis – „noriu ko nors skanaus...“. Tikiu, kad daugumos namuose yra stebuklinga spintelė ar stalčius, kurį penktą kartą atidarius atsiranda kažkas skanaus. Tikrai nebadavau ir suvartodavau pakankamai kalorijų per dieną, bet vakarais tas jausmas vis tiek prabusdavo. Tik šalia savęs neturėjau stebuklingos spintelės. Vienintelis būdas buvo skolintis maistą iš kitos dienos, tačiau džiaugiuosi, jog nė karto nepaslydau ir išlaikiau mitybos režimą“, – teigia jis.
Pašnekovas dalijasi, jog keliaudamas vienas dar labiau atsitraukia nuo kasdienybės, rutinos. Tada susidėlioja mintys apie tai, kas buvo ir pradeda formuotis ateities planai. Šiuolaikinėje visuomenėje atrodo net nėra laiko kada „pagalvoti“, nuolatinis skubėjimas ir bėgimas, o žygiai ir fizinis krūvis padeda pravėdinti galvą bei į savas vietas sudėlioti mintis.
Žygiai man pačiam padeda pasikrauti socialinę bateriją.
„Į žygius išsiruošiu bent kelis kartus per metus. Ne visi žygiai yra solo – žygiuoju ir su šeima, ir su kolegomis. Ir ne visi žygiai yra daugiadieniai – būna išsiruošiame tik į ilgojo savaitgalio žygį, bet tada žygio planą susidėliojame daug intensyvesnį, kad išnaudotume kiekvieną valandą. Visų pirma, žygiai man pačiam padeda pasikrauti socialinę bateriją, atsijungti ir persikrauti iš naujo.
Mano kasdieniniame darbe virš 50 proc. laiko yra bendravimas su tiesiogine komanda, kolegomis ir klientais. Būnant gamtoje, kalnuose ar miškuose pailsi ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už komunikaciją. O žygiuojant su kolegomis, sustiprėja tarpusavio ryšys bei supratimas. Dažniausiai išsikalbame automobilyje, kol nuvykstame iki kalnų, o žygiuojant per daug kalbų nebūna, būna, kad ir valandą nepratariame nė žodžio. Kitaip sakant, žygio metu bendraujame be žodžių“, – kalba jis.
Pasak vyro, tokios bendros veiklos su kolegomis padeda užtikrinti vienodą kolegų, kurie yra dirbantys tiek iš namų, tiek ir iš biuro, įsitraukimą.
Jau kelerius metus visi norintys komandos nariai laisvu nuo darbo metu drauge organizuoja išvykas į kalnus – kartais tiesiog penktadieniais šoka į automobilius ir pasiekia artimiausius nuo Lietuvos esančius žygiavimo taškus – taip jau kartu užkopta į ne vieną viršukalnę.
Jis mano, kad tokios kelionės padeda ne tik geriau pažinti save, kolegas, bet ir dar labiau sustiprėti kaip asmenybei.
„Žygiuose nėra pasirinkimo – žingsnis po žingsnio reikia judėti į priekį – būna sunkių pakilimų, būna ilgų nusileidimų – žygiavimas atima daug fizinių jėgų, kol pasieki tas žavingas panoramas ar išsikeltą tikslą. Taip pat ir IT projektuose – rezultatas neateina per vieną dieną. Reikia pasiruošimo, užtikrintai ir stabiliai veikiančio proceso, komandos, kuria gali pasitikėti; kaip ir žygiuose – žingsnis po žingsnio judėti į priekį, džiaugtis mažomis pergalėmis, kol pasieki galutį tikslą“, – reziumuoja A.Žiemelis.
