Ekspedicijai vadovavęs kaunietis Dainius Babilas sako, kad kelionės metu buvo visko, taip pat – nenumatytų ir neplanuotų dalykų, pavojingų situacijų. Ekspedicijas į kalnus organizuojantys „Narsuoliai“ savo kraityje turi beveik pusšimtį žygių į kalnus, įkopta į 16 valstybių aukščiausias viršukalnes, tarp jų – šešios viršukalnės, esančios aukščiau nei 5000 m virš jūros lygio (Kilimandžaras, Elbrusas, Orisaba, Damavandas, Araratas, Kazbekas).
2018 metų vasario 16-ąją „Narsuoliai“ pasiekė simbolinį 1918 ir 2018 metrų aukštį Aukštuosiuose Tatruose, kur iškėlė 100 Lietuvos trispalvių, o Prezidentė Dalia Grybauskaitė šį lietuvių žygį įvertino kaip vieną įsimintiniausių Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtų iniciatyvų. Iš Prezidentės tąsyk gauta vėliava lietuvius ekspedicijoje lydi ir iki šiol.
15min pokalbis su D.Babilu – apie kelionę į Mongoliją, buvusius nuotykius ir kalnų jausmą.
– Dainiau, kiek laiko jau yra susibūrusi „Narsuolių“ grupė?
– Trylika metų. Nors pats į kalnus keliauju jau seniau, bet iniciatyva išvažiuoti su draugais atsirado 2010 metais, kai buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės 20-metis. Atsirado idėja suorganizuoti ekspediciją į Slovėnijos Alpes ir taip padėkoti slovėnams už tai, kad jie buvo viena pirmųjų valstybių, pripažinusių nepriklausomą Lietuvą.
Pirmieji buvo islandai, paskui – labai greitai – ir slovėnai. Matėme paralelę – mes pirmieji pasitraukėme iš Sovietų Sąjungos, slovėnai pirmieji ištrūko iš komunistinės Jugoslavijos.
Kilo mintis susiburti dvidešimčiai žmonių ir įkopti į viršukalnę. Taip ir padarėme, o jau vėliau atsirado ir mūsų bendruomenės pavadinimas – „Narsuoliai“. Po pirmosios kelionės pagalvojau, kad noriu burti žmones, keliauti su jais į kalnus ir nuveikti kartu kažką ne visai paprasto.
– Ekspedicija į Mongoliją ir buvo viena iš tokių, ne visai paprastų?
– Taip, ne tik dėl savo sudėtingumo, bet ir iškeltais tikslais ji išsiskyrė labiau tradicinių išvykų kontekste. Kiek leidžia mano galimybės, stengiuosi surengti komandines ekspedicijas į naujas vietas, kur dar nėra keliavę kiti. Arba bent jau pamatyti jas kitu rakursu, pereiti netradicinius maršrutus ar kitaip įkopti į viršukalnes.
Altajus – viena iš tų ambicingų idėjų, atsiradusi prieš šešerius metus. Kai sužinojome, kad į aukščiausią Mongolijos viršūnę dar nėra kopę lietuviai, ne tik aš, bet ir mano bendražygiai labai užsidegėme šita idėja.
Tokių kelionių jausmas – tarsi eitum žinomų Lietuvos keliautojų Mato Šalčiaus, Antano Poškos, Pauliaus Normanto keliais, o gal pats sau pabūtumei Kolumbu – atradėju, kuris ieško naujų horizontų.
– Nuo idėjos iki įgyvendinimo praėjo šešeri metai. Atrodytų, daug.
– Kelionė į Mongoliją – brangi ekspedicija, nemažą išlaidų dalį sudaro skrydžių bilietai. Tai viena.
Antra, kai jau planavome kelionę, prasidėjo pandemija, tad reikėjo atidėti. Vėliau – karas Ukrainoje, dėl kurio teko atsisakyti skrydžių per Maskvą, kurie tuomet buvo pigiausi ir trumpiausi.
Turėjome kelionę planuoti kitaip. Taip ir praėjo šešeri metai. Tačiau visą laiką mintis apie Altajų tarsi sklandė ore, per kitus žygius į kalnus vis kalbėdavomės apie šią ekspediciją. Galiausiai nutarėme, kad šiemet jau laikas.
– Kokia buvo pati kelionė?
– Sudėtingesnė, nei tikėjomės. Žinojome, kad reikės daug atidumo ir pastangų, ypač įveikiant žygio atkarpą per etnografo ir gamtos istoriko Grigorijaus Potanino vardu pavadintą ledyną. Jis yra itin pavojingas ir sunkiai nuspėjamas dėl properšų. Planuodamas ekspediciją maniau, kad čia ir bus sudėtingiausia žygio dalis.
Bet prisiartinus prie kalno paaiškėjo, kad ir jo šlaitas yra gerokai statesnis, nei mes tikėjomės, kad gerokai labiau apledėjęs, nei įsivaizdavome.
Nors vietiniai mongolų alpinistai mums sakė, kad ten nieko baisaus ir maršrute nėra itin pavojingų vietų, netgi kalbėjo apie nebūtinus šalmus bei ledkirčius, bet vis tik ten buvo gana grėsmingų vietų.
Tiems, kurie norėtų ten kopti, primygtinai siūlyčiau skirti daugiau laiko pasiruošimui eiti sniegu ir ledu, su „katėmis“, labiau pasiruošti kopimui ryšyje statesniu šlaitu. Būtų verta numatyti, jog gali prireikti šlaite įtvirtintų virvių.
– Pasakojote ir apie tai, kad pats patyrėte traumą.
– Viskas klostėsi gerai ir iki viršūnės buvo likę visai nedaug. Kopėm ryšyje keturi, aš – priekyje. Išgirdau šūksnį ir iškart pajutau stiprų virvės truktelėjimą, kuris parbloškė ant ledinio šlaito. Vienas paskui kitą paslydom visi.
Buvau geroje pozicijoje ir greitai sugriebiau ledkirtį, tačiau įsikirsti į šlaitą ir staigiai susistabdyti nepavyko. Gal tik trečiu ar ketvirtu bandymu ledkirtis įsikabino į šlaitą ir sustojo. Tada visi sustojome, bet netrukus pajutau, jog nebegaliu lengvai atkelti rankos nuo šlaite įsmigusio ledkirčio.
Tos valandos, kai nebegalėdamas pajudinti rankos, dviejų mongolų prilaikomas leidausi žemyn, buvo turbūt ilgiausios gyvenime
Skaudėjo stiprokai, nes išniro peties sąnarys. Paskui buvo keli skausmingi bandymai sugrąžinti sąnarį į vietą, bet nesėkmingi.
Tos valandos, kai nebegalėdamas pajudinti rankos, dviejų mongolų prilaikomas leidausi žemyn, buvo turbūt ilgiausios gyvenime. Labai jaudinausi dėl kitų, kad paskutinėje atkarpoje iki viršūnės nebegaliu jiems padėti. Pas mane liko viršūnei paruošta trispalvė ir kopimą fiksavęs palydovinis komunikatorius.
Vienu momentu mongolai pagavo telefono ryšį ir paskambino gydytojui. Jam duodant nurodymus telefonu, mongolai sugrąžino sąnarį į vietą. Skausmas atlėgo ir lengviau judindamas petį, apžiūrėdamas apdaužytus kelius, patemptą čiurną, nubrozdintą ranką, stebėjau, kaip visa mano komanda įkopia į viršūnę ir paskui pradeda leistis žemyn.
Nors pats neįkopiau, bet pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo pasiektas – pirmieji lietuviai įkopė į aukščiausią Mongolijos viršukalnę ir ten iškėlė Lietuvos vėliavą. Visa komanda nusileido žemyn, o paskui sėkmingai sugrįžo į namus.
Dabar kalbėdamas atsiminiau žymią lenkų alpinistę Vandą Rutkevič, kuri yra kilusi iš Lietuvos, gimusi Plungėje. Ji organizavo ekspediciją į Himalajus, kai buvo lūžusi jos koja. Vis tiek važiavo, organizavo, nors pati kopti negalėjo. Dabar toks vaidmuo teko ir man.
Šiuo metu kita „Narsuolių“ komanda žygiuoja Grenlandijoje. Negalėjau keliauti su jais, bet stengiuosi padaryti viską, kad jiems pavyktų. Komandinis rezultatas yra svarbesnis už mano paties asmeninius tikslus. Labai džiaugiuosi ir dėl bendražygių Mongolijoje, kad viršūnės dieną jie nesupanikavo ir lipo aukštyn.
– Kokios mintys aplanko tada, kai nepaklūsta ledkirtis ir žinai, kad tai – pavojinga?
– Bandyti dar ir dar kartą. Kito pasirinkimo tiesiog nėra. Juk tu nežinai, nei kiek čiuoši žemyn, nei kiek ir į kurią pusę šlaitas tave neš. Turi iš visų jėgų bandyti dar ir dar, kol pavyks. Man vieni sako: gal išgelbėjai kitus žmones? Bet negali žinoti, aš nežinau – tik padariau tai, ką galėjau.
Nežinau, kas būtų buvę, kur mes būtume nučiuožę, bet faktas, kad toje situacijoje nuo manęs priklausė labai daug, o aš privalėjau padaryti maksimaliai viską, ką galiu.
Laikui bėgant man pačiam šita patirtis turbūt įgis netgi didesnę vertę, nei kad būtų turėjęs mano įkopimas į viršūnę.
Žinoma, aš, kaip ir daugelis kitų alpinistų, esu į tikslą orientuotas žmogus. Norėjau pakilti aukščiau visos Mongolijos, daug dėl to stengiausi ir man dar reikės laiko, kad šį neįkopimą galėčiau priimti pats sau kaip iš Altajaus parsivežtą dovaną ir tuo pačiu kaip pamoką su laiminga pabaiga.
– Draugo paties pajautimas, komandiškumas tokiose ekspedicijose – svarbus?
– Labai. Viskas tuo ir paremta: bendryste, pasitikėjimu, žinojimu, kad gali kitu pasikliauti. Kalnuose gali nutikti visko, kas nors gali padaryti klaidą, ne laiku suklupti ar paslysti. Net labiausiai patyręs. Juk mes žmonės, mes darome klaidas.
Ypatingai tose vietose, kur tarp klaidos ir ne klaidos yra labai mažas tarpas. Viskas – čia pat, viskas – labai trapu. Iš klaidų reikia mokytis, neskubėti kaltinti kitų, o tuo pačiu svarbu analizuoti situacijas, pasidaryti išvadas, nusimatyti galimas rizikas ir nesėkmes, pasistengti jų išvengti ir kitą kartą būti dar stipresniu.
Viskas tarsi elementaru, bet sėkmingos ekspedicijos nevyksta savaime, reikia joms skirti daug laiko ir pastangų.
– Ar tiesa, kad pasiekus kalną labiausiai norisi žemyn?
– Priklauso nuo kalno. Šį kartą visiems buvo nerimo, kaip reikės leistis, nes nusileisti dažnai būna sunkiau. Šįsyk komandai reikėjo leistis žemyn lediniu šlaitu. Bet kai žmonės tai supranta ir žino – jau yra gerai. Blogai tuomet, kai žmonės įkopia ir galvoja, kad viskas padaryta.
Nusileisti sunkiau, nes esi pavargęs, išeikvojęs jėgas kopimui į viršų. Tai viena. Antra, dėl pusiausvyros, ypač leidžiantis statesniais šlaitais, – tai yra pavojingiau, nes tikimybė neišlaikyti pusiausvyros besileidžiant žemyn yra didesnė. Leistis lengviau dėl vienintelio dalyko – kai leidiesi, neuždusti, kvėpuoti lengviau.
Šįsyk komandai reikėjo leistis žemyn lediniu šlaitu. Bet kai žmonės tai supranta ir žino – jau yra gerai.
– Išskirtinis ten ir ledynas, rašėte, kad ėjot juo apie 14 kilometrų.
– Taip, ledynas yra apie 14 kilometrų. Atrodo labai įspūdingai, nes nuo bazinės stovyklos iš karto galima apžvelgti jį beveik visą. Aukščiau jis pereina į snieguotas Mongolijos Altajaus viršukalnes, tarp kurių yra ir Chiuitenas. Ledynas yra gyvas – per jį ir net jo viduje čiurlena, kartais netgi šniokščia vandens srovės.
Ledynas švelniai kyla į viršų, o aukščiausio Mongolijos kalno šlaitas jau yra gerokai statesnis – apie 35–40 laipsnių statumo. Panašiu statumu esam kopę ir į Elbrusą Kaukaze, ir į Orisabą Meksikoje, ir prieš pat Kazbeko viršūnę Sakartvele, netgi Tatruose žiemą. Bet šįkart keli šimtai vertikalių Chiuiteno metrų buvo gerokai labiau apšalę nei visose anksčiau įkoptose viršūnėse.
Be to, tikėjomės, kad vasarą bus kiek gilesnio sniego sluoksnis, į kurį lengviau sminga „kačių“ spygliai. Bet buvo tokių atkarpų, kur įsikabinti buvo sunku. Vienas netinkamas judesys ir gali slysti ar įkristi į properšą. Reikia labai atidžiai judėti.
Kita kelionės dalis – matyti vaizdai, gamta. Ten labai gražu. Mongolijos Altajus yra labai nuošalioje vietoje, toli nuo miestų. Visas kalnų masyvas – tarsi atvirukas ant delno, vaizdas į žalias lygumas, į Mongolijos platumas. Tai paliko didelį įspūdį.
Mes niekur kitur nematėme tiek edelveisų, nors daug esu keliavęs. Jie auga kaip pienės, pilni laukai, atrodo, kaip eilinė gėlė. Jei ją pamatai Alpėse ar Tatruose – atrodo kaip stebuklas. Jų gausumas čia buvo išties įspūdingas.
Be abejo, ir visa gyvūnija. Jos daug, ji drąsi. Kai kalnuose priguli ant žolės pailsėti, virš tavęs ratus ima sukti vanagai, tarsi priskristų pasižiūrėti, kas čia tokie. Labai drąsūs paukščiai. Dar graužikai, kuriuos mes vadinome burundukais, laksto aplink palapines, o kartais įšoka ir į palapinę.
Pilkieji starai – jų labai daug. Kai pamatai pirmą kartą, imi fotografuoti, o paskui įpranti prie jų, kaip ir prie plėšriųjų paukščių, kurie žemai suka ratus.
Iš pradžių įspūdingai atrodė tai, kad mongolai visus dalykus į bazinę stovyklą gabena kupranugariais, nors mes kupranugarį įsivaizduojame kaip dykumų gyvūną. Ten jie su kroviniais keliauja per kalnus, sniegus, kartais – per ledynus. Kupranugariai vaikštinėdavo mūsų bazinėje stovykloje, ir tik dabar iš laiko perspektyvos supranti, kiek tai buvo egzotiška ir įdomu.
– Alpinizmo, kaip ir viso kito gyvenime, išmokstama? O gal jis turi būti kažkur tavyje?
– Alpinizmas nėra tik technika. Techninės žinios yra viena alpinizmo dalis. Man alpinizmas yra susigyvenimas su kalnais ir jų pajautimas. Jų – tarsi sąjungininko, tarsi bičiulio.
Mokausi jausti kalnus, žinoti, kaip krypsta orų prognozė, žinoti arba bent jau išugdyti nuojautą kalnuose, kada reiktų išeiti ir užbaigti, kada yra saugu.
Manau, kad alpinizmo yra mokomasi nuosekliai. Aš irgi vis dar mokausi. Ne tik to, kaip surišti mazgą, kaip naudoti ledkirtį ar ką kitą. Mokausi jausti kalnus, žinoti, kaip krypsta orų prognozė, žinoti arba bent jau išugdyti nuojautą kalnuose, kada reiktų išeiti ir užbaigti, kada yra saugu. Sustoti, kada kalnas neįsileidžia. Visa tai irgi yra apie alpinizmą.
– Kiek dienų tęsėsi ekspedicija?
– Palapinėse buvo devynios nakvynės, bazinėje stovykloje – šešios naktys. Ilgokai. Taip yra dėl to, kad vieta nuošali. Kalnas yra prie Mongolijos, Kinijos ir Rusijos valstybių sankirtos. Norint prie jo patekti, tenka skristi iš Mongolijos sostinės Ulan Batoro į nedidelį miestelį, paskui apie 160 kilometrų visureigiais važiuoti kalnų keliais. Ši kelionė visureigiais trunka septynias valandas.
Priartėjus prie Altajaus dar reikia 20 kilometrų eiti pėsčiomis iki Chiuiteno bazinės stovyklos, kuri yra 3000 metrų aukštyje. Galiausiai – pėsčiomis ir naudojant alpinistinę įrangą pereiti Potanino ledyną. Tada jau pasieki šturminę stovyklą, iš kurios kopiama į viršūnę. Belieka išlaukti gero oro ir gali sulipti.
Mums irgi reikėjo laukti gero oro, o jo laukimas visad kelia įtampas ir nerimą, nes turi tam tikrą dienų skaičių, pagaliau – turi atgalinius lėktuvo bilietus. Ir kai lauki tų dienų, o prognozė rodo jas pačioje kelionės pabaigoje, irgi yra nerimo.
Supranti, kad dienos tirpsta ir jei nebus gero oro – reikės kopti bet kokiu oru arba iš viso negalėsi to padaryti. Buvo jaudulio, o mus lydėję mongolai vis sakydavo, kad dar negalime kopti, dar laukiam.
Vietinių mongolų pagalbos prašėme dėl to, kad apie šią viršukalnę išties yra mažai informacijos, nėra iš ko pasisemti patirties – tad kelią mums rodė kalną labiau pažįstantys.
– Lipančių kitų alpinistų sutikote?
– Be mūsų buvo mongolų-japonų ekspedicija, kuri lipo į tą patį kalną tam, kad sukurtų dokumentinį filmą japonų televizijos kanalui. Jie į šią ekspediciją buvo pasikvietę žymią mongolų alpinistę Badamgarav Gangaamaa, kuri įkopusi į visų septynių žemynų aukščiausias viršukalnes.
Buvo atvažiuojančių keliautojų, kurie atvykdavo iki bazinės stovyklos pasivaikščioti apie kalnus, pasižiūrėti, tačiau nekopti.
Dar sutikome rusų alpinistus, kurie buvo jau įkopę į šią viršukalnę. Daugiau – ne.
– Kokių planų turite ateičiai?
– Jų yra visada, bet negaliu pasakoti. Viršūnių pasaulyje daug. Man visada patinka Mato Šalčiaus mintis, ką jis rašė ir pirmoje savo knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“.
Pasakojo, kaip išvažiavus motociklu pakeliui į Kybartus jį sustabdė vietinis žmogus ir paklausė: kur tu važiuoji? Jis važiavo į Kalkutą, į Indiją, bet klausiančiajam pasakė, kad į Kybartus. Paskui savo knygoje rašė: geriau pasakyti, kad važiuoji į Kybartus ir nuvažiuoti iki Kalkutos, o ne pasakyti, kad važiuoji iki Kalkutos, o nuvažiuoti iki Kybartų.
– Jums svarbus ne tik pats kopimas, tačiau ir edukacija. Minėjote lenkų alpinistę Vandą Rutkevič. Knygą apie ją neseniai išleido Plungės biblioteka, o „Narsuoliai“ taip pat prie šio projekto prisidėjo.
– Džiaugiuosi, kad mes šiek tiek prisidėjome prie knygos išleidimo, nes Vanda Rutkevič Lenkijoje yra labai žymi alpinistė, ji – pirmoji moteris, įkopusi į sudėtingą K2 viršukalnę, pirmoji europietė, įkopusi į Everestą ir visame alpinizmo pasaulyje yra labai žinomas žmogus.
Geriau pasakyti, kad važiuoji į Kybartus ir nuvažiuoti iki Kalkutos, o ne pasakyti, kad važiuoji iki Kalkutos, o nuvažiuoti iki Kybartų.
Lietuvoje ilgai niekas neatkreipė dėmesio, kad ji gimusi Plungėje. Mes ja taip pat galime džiaugtis ir didžiuotis.
Plungės bibliotekai jau seniau kirbėjo mintis, kad reikia iš lenkų kalbos išversti knygą apie ją ir išleisti Lietuvoje. Bet vis nepavykdavo surasti rėmėjų. Pagaliau šiais metais vis tik pavyko.
Knyga išleista nedideliu tiražu, pardavime jos nebus, tačiau tikiuosi, kad ji pasieks ir kitas Lietuvos bibliotekas.
Kalbant apie edukaciją, aš alpinizmą ir kopimą į kalnus matau kaip kultūros dalį. Be to, alpinizmas –kaip nematerialus kultūros paveldas – yra pripažintas UNESCO. Man atrodo, kad būti tikru keliautoju – tai ne tik keliauti, bet ir pasakoti apie keliones, dalintis įspūdžiais.
Tikras keliautojas iš kelionių grįžta su įkvėpimu ir tam, kad galėtų motyvuoti kitus. Kelionėse, ypatingai į kalnus, žmonės ne tik tampa alpinistais, kalnų mylėtojais, bet ir tauresniais žmonėmis.
Galbūt geresniais savo darbuose, savo profesijose, savo šeimose, savo gyvenime. Iš kalnų mes tikrai parsinešame gerumo. Aš tuo tikiu, man atrodo, kad tai veikia, todėl yra prasmė tęsti ekspedicijas, organizuoti, keliauti.
– Tačiau tiesa ir tai, kad kalnai – ne kiekvienam.
– Ne kiekvienam. Tačiau žmonės mėgsta ir daro kitus nuostabius dalykus. Mes kiekvienas turime Dievo duotą galimybę iš įvairių dalykų pasisemti gerumo. Vienam tai duota per kalnus, kitam – per jūras ir vandenynus, trečiam – kažką kuriant, statant ar tiesiog darant iš pirmo žvilgsnio įprastus kasdienius darbus. Pasaulis yra įvairus ir tai nuostabu.
Tokiose kelionėse, kokia buvo Mongolijoje, svarbu ne tik technika. Į tokias keliones važiuoja jau patyrę žmonės, kurie žino – gali būti daug nenumatyto diskomforto. Todėl žmogus turi nestresuoti, kai kažkas nevyksta taip, kaip galbūt būna planuojama, negadinti sau ir kitiems džiaugsmo, kurį suteikia patiriamas iššūkis.
Pasitaiko, kad žmonės susižavi vaizdingomis nuotraukomis, jiems viskas labai gražiai atrodo. Bet jie nemato tų nuotraukų užkulisių. Galbūt ir naktį nepatogiai išsimiegi, ir kojos šlapios, gal sušalai ar kažkas nepavyko. Kartais labai pavargsti. Nuotraukose dažnai to nematyti.
– Nuo ko patartumėte pradėti pažintį su kalnais tiems, kurie dar niekada nebuvo?
– Siūlyčiau išvažiuoti į kalnus su tais, kas turi patirties kalnuose ir kas gali vesti į kalnus. Kalnus aš atradau pats, bet neretai reikia nueiti ilgą kelią norint juos prisijaukinti. Geriau, kai pirmą kartą keliaujant šalia yra žmogus, kuris pamokytų, parodytų, paaiškintų.
Jei nori pajusti malonumą keliaujant po kalnus, negalvoti tik apie nuovargį ar kaip atgauti kvėpavimą – turi turėti energijos rezervą.
Ir kiek įmanoma svarbu aktyvus gyvenimas. Jei nori pajusti malonumą keliaujant po kalnus, negalvoti tik apie nuovargį ar kaip atgauti kvėpavimą – turi turėti energijos rezervą. Jį galima sukaupti per nuolatines treniruotes. Aš pats prieš ekspedicijas į kalnus irgi stengiuosi daugiau pajudėti, specialiai lipu Žaliakalnio laiptais pirmyn ir atgal, kartais – nemažai kartų.
Būna, kad į kalnus išvažiuoja žmonės, kurie puikiai eina lygumomis ir dalyvauja pėsčiųjų žygiuose, nueina dešimtis ar net šimtus kilometrų, bet kopimas į viršų yra šiek tiek kitoks – ten reikia ir kvėpavimą susireguliuoti, ir šiek tiek kiti raumenys dirba.
Todėl prieš kelionę pripratinti kūną lipti į viršų yra gerai. Visą laiką prieš ekspedicijas sakau: jei dirbate daugiaaukščiuose pastatuose – jokių liftų. Tik laiptai!
