Auksiniai lapais nužertas Aukų kalnas
Jei į Trakus atvažiuojame traukiniu, keliaujame pėsčiomis Galvės ir Lukos ežerų pakrantėmis, aplankome Aukų kalną. Lukos (Bernardinų) ežero vakarinėje pakrantėje esančio pusiasalio smaigalyje net 17 metrų aukštyn kyla piliakalnis, pramintas Aukų kalnu – pasak legendos, čia buvo aukojamos pagonių aukos.
Tai tarsi patvirtino ir XIX a. kalno teritoriją tyrinėjusio grafo Eustachijaus Tiškevičiaus rastas skylėtas šaukštas – galbūt jis galėjo būti naudojamas kraujui semti. Vėliau radinį tyrinėję archeologai nustatė, jog tai daug naujesnis gaminys – iki šiol nerasta įrodymų, patvirtinančių, kad šis piliakalnis galėjo būti pagonių aukojimo apeigų vieta.
Stabtelėjame akimirkai fotografijai – saulėtą dieną šviesa mirguliuoja pro praretėjusias klevų šakas, išryškindami vėsius medžių šešėlius ir apvalią piliakalnio viršūnę. Auksiniai lapai tyliai krenta, padengdami žemę minkštu ir kvepiančiu kilimu.
Gotikos perlas pastatytas unikaliame ežeringame kraštovaizdyje
Trakų kraštovaizdis turtingas ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu–istoriniu paveldu. Šio krašto perlas – XIV-XV a. gotikinė Trakų salos pilis, buvusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio vasaros rezidencija. Tai vienintelė pilis visoje Rytų Europoje, pastatyta vandens apsuptoje saloje, žavinti unikaliu ežeringu kraštovaizdžiu bei viduramžiais statytu, praeitame amžiuje iš griuvėsių prikeltu pilių kompleksu.
Centriniuose rūmuose įkurtame Trakų istorijos muziejuje apžiūrime senovinę pilį, rūstų interjerą ir daugybę įdomių eksponatų. Kitame tvirtovės padalinyje, vadinamuose kazematuose – nuo sviedinių saugančiuose sutvirtinimuose, įrengtos papildomos 16 ekspozicijų salės, kuriuose eksponuojami pypkių, laikrodžių, baldų, porceliano, stiklo bei kaulo dirbinių rinkiniai ir kitos kolekcijos.
Apžiūrime ne tik pilį ir muziejaus ekspozicijas, vaikai ir suaugusieji randa edukacinių užsiėmimų – susipažįstame su viduramžių laikų riteryste ar inkvizicija, karine technika ar karinių pergalių paslaptimis, gotikos architektūra ar herbų sudarymo įmantrybėmis.
Į Trakų pilį kviečia meno ir muzikos mūzos
Kasmet spalio 27-ąją – Vytauto mirties dieną – į Trakų salos pilį kviečiama atvykti į kunigaikščio garbei skirtus istorinius vakarus.
Spalio 29 d. Trakų pilies Didžiojoje menėje vyks vakaras Vytautui Didžiajam atminti.
Trakų istorijos muziejus kviečia į tęstinį profesionalaus meno kūrėjų parodų, kino vakarų, diskusijų, muzikos ir legendų ciklą „Mūzos dovanos Trakų karūnoje“.
Spalio 1 d. atidaryta jungtinė dailininkų paroda „Trakų misterijos“.
Spalio 18 d. 15.00 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje filharmonijos koncertas „Donkichotiškos impresijos“. Iš ciklo „Muzika Trakų pilyje“.
Spalio 23 d. 17.30 – režisieriaus Romo Lileikio kino kūrybos vakaras.
Spalio 30 d. 17.30 – susitikimas su dailininkais Arvydu Bagdonu ir Svajūnu Armonu. Išgirsite karaimų legendas ir tapytojų pamąstymus kūrybiškai žvelgiant į vandenį.
Lapkričio 13 d. 17.30 – kūrybinis susitikimas su stiklo menininke Ieva Paltanavičiūte, fotomenininke Lilija Valatkiene ir kultūrologu Vytautu Juška. Matysite Editos Mildažytės ir Sauliaus Pilinkaus sukurtą trumpametražinį filmą „Saga apie Lietuvą“, kurį pristatys patys šios kūrybinės iniciatyvos autoriai Lilija ir Vytautas.
Lapkričio 20 d. 17.30 – kūrybos vakaras „Apie legendas tekstilėje“, dalyvauja Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė ir tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narė dr. Miglė Lebednykaitė.
Visi renginiai nemokami.
Lapkričio 8 d. 15.00 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje filharmonijos koncertas „Netobulas perlas“. Iš ciklo „Muzika Trakų pilyje“.
Lapkričio 22 d. 15.00 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje filharmonijos koncertas „68 Min. M.“. Iš ciklo „Muzika Trakų pilyje“.
Angelai palaimina Lietuvos tūkstantmečio ženklais
Keliaukime toliau ir aplankykime Angelų kalvą – liaudies pamaldumo ir dvasingumo vietą, paženklintą medinių angelų skulptūromis, koplytstulpiais, kaltinėmis saulutėmis bei tautiniais simboliais išpuoštais gyvybės medžiais.
Angelų kalvos idėjos iniciatorės Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė 2009 metais sumanė pagerbti Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų. Ši vieta dabar vadinama ir Tūkstantmečio ženklų tako vardu.
Kiekvienas ant kalvos esantis angelas įkūnija vieną iš gyvenimo tiesų, pamatinių žmonijos ar krikščioniškųjų vertybių: Gyvybę, Tiesą, Taiką, Dvasios ramybę, Atjautą, Pasiaukojimą, Meilę, Sveikatą, Džiaugsmą, Dėkingumą ir Viltį.
Prancūziški pėdsakai Užutrakio dvaro sodyboje
Trakų apylinkėse pajusime ir prancūziškos kultūros dvelksmą. Į Užutrakį 1898 m. atvykęs kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė sukūrė mišraus stiliaus parką – priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis.
Architektas meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalveles, o pusiasalį supančių ežerų spindesį papildydamas sudėtinga 20 tvenkinių sistema, besijungiančių tarpusavyje ir su ežerais. Taip gimė unikalus vandens atspindžių parkas.
Parką puošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus Antuano Kezevo (Antoine Coysevox) kūrinių kopijos, tačiau beveik visos antikinius dievus ir deives vaizduojančios skulptūros buvo sunaikintos po Antrojo pasaulinio karo –šiandien bandoma jas atkurti ir vėl grąžinti į parką.
Užutrakio dvaro sodybos rūmuose skamba ir muzika, lankytojai kviečiami į koncertus:
Spalio 11 d. 15 val. „Ant flamenko sparnų“.
Spalio 25 d. 14 val. „La vie parisienne“.
Lapkričio 15 d. 14 val. „Džiazo popietė“.
Interaktyvi parko knyga prabyla gamtos garsais
Užutrakio dvaro sodyboje randame restauruotą spirito varyklos pastatą –vienintelį Lietuvoje. Čia įkurtas Istorinių parkų pažinimo centras, kurio ekspozicija kviečia interaktyviai pažvelgti į Trakus ir kaip į meno kūrinį – taip, kaip kadaise žvelgė grafai Tiškevičiai ir jų į Užutrakį pasikviestas prancūzų peizažo meistras.
Lankytojus pasitinka parko arfa. Perbraukus pirštais stygas pasigirsta parko garsai – vėjas, lapų šnaresys, paukščių balsai, ežero bangavimas. Vartydami interaktyvios knygos puslapius, atveriame parko vaizdus, persikeliame į Varnikų pažintinį taką, pasižvalgome po Trakų ežeryną, susipažįstame su saugomais ir retais augalais.
Keliaudami per pelkę nesušlapsime kojų
Trakų kraštas atsikleidė dar ne visus savo lobynus – vykstame į Varnikų botaninį-zoologinį draustinį, kur išsiraizgęs 5 km ilgio pažintinis takas. Čia auga net 118 samanų rūšių, draustinyje taip pat galima aptikti į Raudonąją knygą įrašytų grybų.
Šiaurinėje draustinio dalyje, Skaisčio ežero pakrantėje ant kalvos auga labai senas, 200 metų skaičiuojantis ąžuolynas. Žengiame ir į kertinę miško buveinę, t. y. žmogaus veiklos nepaveiktą miško plotą, kuriame aptinkama nykstančių, retų ar niekur kitur nerandamų augalų rūšių.
Šio maršruto smagiausia dalis – beveik 1,5 km ilgio lentinis takas, nutiestas per Ilgelio pelkę. Pelkėje telkšo 4 ežerėliai: Baluošas, Bevardis, Piliškių ir Ilgelis. Manoma, kad visi jie yra vieno didelio ežero liekanos.
Velnio duobės sesutė – Strėvos įgriuva
Keliaudami toliau, sėdame į automobilį ir aplankome Aukštadvario regioniniame parke susiformavusią Strėvos įgriuvą, žmonių dar vadinama smegduobe, kuri laikoma Velnio duobės sesute. Tai paslaptinga vieta, apie kurią priverpta nemažai legendų ir pasakojimų – pasakojama, kad čia prasmegusi velnių karčema.
Anot mokslininkų, ši dauba yra termokarstinės kilmės dauba, susiformavusi maždaug prieš 18 tūkstančių metų. Įgriuvos ilgis yra apie 150 metrų, plotis – 100 metrų. Milžiniškų eglių takas veda į 20 metrų gylio duobę.
Šalia Strėvos upės vingiuoja pažintinis takas ir žiediniu maršrutu lankytojus veda Spindžiaus mišku. Vienas iš šio tako siurprizų – Šaltinių kalnelis, iš kurio trykšta net žiemą neužšąlantys šaltinėliai.
Išskirtinio dėmesio verta ant nedidelės kalvelės karaliaujanti lietuviškų orchidėjų plantacija. Joje prieglobstį yra radę itin jautrūs gegužraibiniai augalai ar plačialapė klumpaitė, kuri saugoma Lietuvoje ir Europos Bendrijoje.
Jei dar kojos nepavargo, pėdinkime 3 km ilgio Skrebio miško pažintiniu taku, kuris veda per Aukštadvario regioninio parko Skrebio botaninį ir Mošos archeologinį draustinius, „Natura 2000“ teritoriją „Skrebio miškas“. Čia pasigrožėsime ypatingu kraštovaizdžiu, biologine įvairove ir archeologiniu paveldu – I tūkstantmečio piliakalniu su papėdės gyvenviete ir 3 pilkapynų kompleksu bei šaltiniuotu Mošos upeliu.
Mitais apipinta duobių karalienė
Aukštadvario regioninio parko pasididžiavimas – legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių „karalienė“ Velnio duobė. Ji paskelbta ne tik Lietuvos Respublikos geologiniu gamtos paminklu, bet ir vienu iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų. Už 4 km nuo Velnio duobės stūkso aukščiausia – Gedanonių kalva, atsiveria Verknės ir Strėvos aukštupiai. Šis kraštas turi seną ir savitą istoriją bei kultūrą – pirmieji žmonės pradėjo kurtis 3–2 tūkstantmetyje pr. Kr.
Taku leidžiamės į piltuvo formos Velnio duobės apie 40 metrų gylį – pačią giliausią Lietuvoje. Viršuje ji taisyklingai apskrita ir net 200 metrų skersmens, o apačioje telkšo 60 metrų skersmens pelkė.
Duobės kilmė – kol kas neįminta mįslė. Gal čia prieš tūkstančius metų būta sąnašomis užnešto ledyno, kuris tirpdamas suformavo duobę? O gal ją išmušė meteoritas?
Velniaduobės apylinkėse randama vadinamųjų velnio pirštų – glotnių pailgų panašios į pirštą formos akmenukų, turinčių magiškos galios – nešiojamas kaip amuletas, apsaugo nuo velnių, raganų ir kitų piktųjų dvasių.
Šaltinio vanduo gaivina ir gydo
Aukštadvario pietvakariniame pakraštyje, Verknės senvagės kairiajame krante trykšta šaltas, geros kokybės šaltinio vanduo, kuris nuteka į Verknės senvagę, ant kurios krantų prieškario laikais stovėjo malūnas, lentpjūvė ir tiltas.
Pasak senolių, šio šaltinio vanduo tekantis „prieš saulę į rytus“ turi gydomųjų galių, kuris pasemtas ir ilgai laikomas, nesurūgsta. Nuo seniausių laikų šaltinio vandenį vietos gyventojai naudojo ne vien gėrimui, bet ir gydymui.
Aukštadvario regioniniame parke yra 1 rezervatas, 19 draustinių, 116 kultūros paveldo objektų, kuriems jau suteiktas arba siūloma suteikti saugomo objekto statusą. Aukštadvaryje, šlaite prie tvenkinių, tebeauga poeto Adomo Mickevičiaus 26 m aukščio ir 1,3 m skersmens ąžuolas. Pasakojama, kad A. Mickevičius lankydavosi dvare pas savo universiteto laikų draugą Pranciškų Malevskį ir mėgdavo pasėdėti šio ąžuolo pavėsyje.
Aukštadvaryje būtinai paragaukite ir tradicinio aukštadvariečių patiekalo kukorų – jų rasite miestelio kavinėje „Navos smuklė“ ar užeigoje „Velnio duobė“.
Keliaudami po Trakų kraštą, neskubėkite grįžti namo, pasirinkite nakvynę kaimo sodyboje. Turistų laukia: „Ąžuolynės“, „Tamaros“, „Strėvos“, „Šamo valdos“, Nijolės ir Henriko Zubrickų, Petro Šeškaus sodybos.
Daugiau nakvynės vietų pasirinkti galima šiuo adresu.
