Patyrinėti Žemės praeities
Anykščių kraštas garsėja literatūros klasikais, o garsiausias regioninio parko gamtos paveldo objektas – Puntuko akmuo. Bet šįkart kviečiame apžiūrėti ne jį, o mažiau žinomas, bet ne mažiau įspūdingas atodangas ir pastudijuoti Žemės formavimosi istoriją.
Variaus atodanga vardą gavo nuo Variaus upelio, o jis – nuo vario spalvos vandens.
Upelis paplovė šlaitą ir atsivėrė 15 metrų aukščio ir apie 26 metrų ilgio atodanga. Čia galite pamatyti prieš 2,5 mln. metų ledyno sustumtas nuogulas. O atodangos apatinėje dalyje slūgsantis kvarcinis smėlis susiklostė maždaug prieš 5 milijonus metų, virš jo esantis baltas kvarcinis smėlis – maždaug prieš 12 tūkstančių metų.
Vetygalos atodanga yra geologinis gamtos paminklas. Tai – viena didžiausių ikikvarterinių darinių atodangų Lietuvoje. Ji yra 20–30 m aukščio ir 25 m pločio. Ji – tarsi atversta Anykščių krašto gamtos istorijos knyga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio.
Šiuose sluoksniuose aptinkama šarvuotų žuvų liekanų, kurių amžius 300–350 mln. metų.
Šiuose sluoksniuose aptinkama šarvuotų žuvų liekanų, kurių amžius 300–350 mln. metų. Asterolepis radiata Rohon žuvys yra menkai išsivysčiusios, be skeleto. Pagal Lietuvos rekordų knygą jos – seniausios pas mus rastos žuvys.
Vis dėlto ne geologui sudėtinga suprasti, ką kalba skirtingų spalvų smėlio rėžiai, rieduliai. Todėl būtų pravartu užsukti į Anykščių regioninio parko lankytojų centrą, kuris, beje, įsikūręs XVI–XVII a. dvarvietės teritorijoje, o pastatas – 1883 m. pastatyta mokykla, kurioje mokėsi Jonas Biliūnas ir Antanas Žukauskas-Vienuolis. Čia rasite ne tik geologinių žinių, bet ir išgirsite legendų bei padavimų apie saugomus medžius, riedulius, paslaptingas vietoves.
Dar vieną įspūdingą atodangą galite pamatyti Krekenavos regioniniame parke. 9 m aukščio ir 60 m ilgio Murmulių atodanga yra Nevėžio kairiajame krante. Joje matyti rudai raudonas Nemuno ledyno, – paskutiniojo apledėjimo paliktas moreninis priemolis.
Išraiškinga Gastilionių atodanga dešiniąja Kauno marių pakrante tęsiasi apie 600 m su beveik stačia iki 20 m aukščio siena, kurioje aiškiai matomi dviejų ledynmečių sukloti moreninio priemolio sluoksniai, perskirti tarpledynmečio metu sugulusio smėlio sluoksniais.
Didingos praeities pėdsakai
Svečiai, atvažiavę į Asvejos regioninį parką, gali pasigirti buvę prie didžiausio Lietuvos piliakalnio ir ilgiausio ežero – Asvejos, kuris anot prof. Česlovo Kudabos, yra įdomiausias ir tobuliausias rininis ežeras Lietuvoje.
Jis telkšo siaurame, stačiašlaičiame, net 22,1 km ilgio klonyje-slėnyje, primenančio upę, kurios giliausia vieta siekia 50 metrų, o nuo aukštų ežero krantų, ypač ties Žalktynės įlanka, Dubingiais, Liugardo šlaitu, atsiveria nuostabus kalvotas ir miškingas kraštovaizdis, išpuoštas ežerais, pelkėmis, kuriuos sujungia upeliai, iš kurių srauniausias Jurkiškio kalnų upelis.
Jei norėtumėte ežerą apeiti, reikėtų pasipustyti padus – kartu su visomis atšakomis ilgis siekia 72 kilometrus. Beje, ar žinojote, kad Asvejoje gyvena agurkais kvepiančios stintelės ir dinozaurų laikų gyvūnai – reliktinės mizidės, kurios mėgsta gilius, šaltus ir švarius vandenis, ir yra aptinkamos tik 14 šalies ežerų?
Dubingių piliavietė, esanti buvusioje saloje ir išskirtinė savo dydžiu, yra didžiausia Lietuvoje, – net 10 hektarų. Ant jos nuo seno gyveno, gynėsi, pilis statė kunigaikščiai Algirdas, Vytautas, Radvilos, kurių pilyje penkis žiemos mėnesius, po slaptų vestuvių su karaliumi Žygimantu Augustu, gyveno Barbora Radvilaitė.
Piliakalnį su sausuma jungia pirmasis medinis tiltas per ežerą Lietuvoje, statytas 1934 m., kuris vis dar naudojamas ir yra vienas iš trijų Lietuvos medinių tiltų, esančių valstybiniuose keliuose.
Gydančios versmės
Biržų regioninis parkas „šiaurės perlu“ vadinamas ne veltui. Čia gausu lankytinų vietų – vienintelė Lietuvoje bastioninė pilis, bažnyčios, o dar vietinių gyventojų svetingumas ir, žinoma, senovinė aludarystė. Čia ir gamta krečia pokštus – įgriūva žemė, o vanduo „prasmirsta“ ar nusidažo raudonai.
Karstiniai Kirkilų ežerėliai – tai ežeringas labirintas, kurį sudaro 30 vandens sklidinų skirtingo amžiaus ir dydžio smegduobių. Tik šiuose ežerėliuose galima plika akimi stebėti rausvąsias sierabakteres, kurios kartkartėmis raudonai nudažo vandenį. Visu grožiu Kirkilų kraštovaizdis atsiveria iš apžvalgos bokšto.
Karstinės kilmės versmė Likėnų kaime duoda pradžią Smardonės upeliui. Į Smardonės šaltinį vanduo atiteka iš nuosėdinių uolienų sluoksnių. Jis kartokas gerti, turi nemalonų sieros vandenilio dujų, tarsi papuvusio kiaušinio kvapą, dėl kurio prigijo toks pavadinimas. Anksčiau šaltinio vandeniu buvo gydomi žmonės.
Rudoji versmelė iš po didelių akmenų trykšta Gražutės regioniniame parke, Salako pakraštyje. Protaka nuklota ryškiai rudomis geležingomis nuosėdomis. Žmonės tvirtina, kad tas, kas prieš saulėtekį nusipraus Rudosios versmelės vandeniu, atjaunės.
Kitas stebuklingas Šveicarkos šaltinis arba Šventoji versmė yra prie Antalieptės. Žmonės tiki, jog nusiprausus šaltinio vandeniu pagyjama nuo sąnarių skausmo ir akių ligų.
Netoli šaltinio, Šavašos upės vagoje gulti akmuo su pėda. Legenda byloja, kad ant šio akmens pasilypėjęs Dievas iš Žemės grįžo į dangų. Šventąjį šaltinį ir akmenį su pėda galite aplankyti žygiuodami Sėlių šventtakiu.
Jei nepadės Gražutės šaltiniai, važiuokite prie Lino verdenės. Ji trykšta Sirvėtos regioniniame parke prie Sėtiklio ežero. Žmonės sako, kad ligoniai, kurie geria jo vandenį, kaipmat išgyja.
Vandens paslėpti kaimai
Ką gali vanduo, tampa akivaizdu Kauno marių regioniniame parke, Duobakalnyje, kur veikia Užlietų Nemuno kaimų lauko ekspozicija. Ji primena, kad prieš beveik 70 metų ten, kur dabar tyvuliuoja didžiausio Lietuvos ežero vanduo, buvo kaimai.
Pastačius Kauno hidroelektrinę buvo iškelta 721 sodyba. Vis dėlto, Kauno marios tai – Nemunas, 1959-aisiais tarsi žuvis įkliuvęs į tinklą, bet išpildęs tris didžiausius to meto žmonių troškimus: pigesnės elektros, potvynių reguliavimo ir šviesesnio rytojaus.
Užlieto Nemuno slėnio ekspozicijoje tarp 19 paskandintus kaimus simbolizuojančių „namukų“ vingiuoja takelis, kuris atkartoja Nemuno vagą. „Namukuose“ įrengti stendai su informacija apie marių dugne gyvenusius žmones. Ant architektūrinės kompozicijos, kuri simbolizuoja Kauno HES, išraižyti dingusių kaimų pavadinimai, ant akmenų – po vandeniu atsidūrusių piliakalnių vardai.
Didžiąją dalį šių gamtos stebuklų galima pasiekti Europos Sąjungos investicijų dėka. Lankykite juos.
