Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Viena tokių cerkvių slepiasi Aukštakalnių kaimo medžių šešėliuose (Ignalinos r.). Ji rymo vos už dvidešimties kilometrų nuo kitados buvusio vieno svarbiausių Baltijos šalių sentikių religinio ir kultūrinio centro – Degučių (Zarasų r.).
Svarstoma, kad Aukštakalnių sentikiai vietovėje pradėjo kurtis apie 1850 m. Tai įvyko maždaug tada, kuomet carinė valdžia įsakė pašalinti gausią Degučių sentikių bendruomenę. Gal būtent šie atstumtieji ir buvo pirmieji šio kaimo gyventojai.
Po 1863 m. sukilimo šiose apylinkėse priverstinai uždarytos beveik visos sentikių cerkvės, tačiau Aukštakalnių tikintieji nepabūgo draudimų ir į pamaldas rinkdavosi gyvenamajame name.
Žinoma, tokia nepagarba valdžiai nepatiko.
1883 m. Aukštakalnių sentikiams pagaliau suteikta teisė pasistatyti maldos namus. Cerkvė čia išdygo dar tais pačiais metais, o netrukus buvo suręsta ir antroji cerkvė. Deja, abi sudegė I-ojo pasaulinio karo metu.
1915 m. sentikiai paliko kaimą, bet po kurio laiko vėl sugrįžo iš tolimų Rusijos kraštų.
Aukštakalnių Šv. Apvaizdos sentikių cerkvė atstatyta 1920 m.
Apie 1980–1990 m. sunyko kaimo sentikių bendruomenė, ant cerkvės durų užkabinta spyna.
Dabar šis pastatas – vienas liūdniausių sentikių paveldo paminklų Lietuvoje, tačiau lig šiol garbingai primenantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės daugiakultūriškumo bei religinės laisvės pėdsakus.
Šiandien apžiūrėti beveik visi Lietuvos sentikių maldos namai, kaskart – su jausmu, kad reikia suspėti. Net ir tada, kai visa atrodo nemirtingai.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
