„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Austrijos perlai, dėl kurių vėl sugrįšite: jaukūs mažmožiai ir „instagramiškiausias“ pasaulyje kaimelis

Rūmai, sodai, pilys, muzika ir Alpės. Tokioje palyginti mažoje šalyje kaip Austrija, vienodai išsitenka tiek gamta, tiek kultūrinės gerovės. O pastarųjų čia – aibė. Apskritai, Austrija, kaip šalis, niekada nebuvo vietų, kurias norisi aplankyti, sąraše. Tačiau po kelionės čia norisi grįžti vėl – ilgiau pagulėti žydro vandens upėje, paklausyti klasikinės muzikos koncerto Rotušės aikštėje ar pasivaikščioti po prinokusių auksinių uogų vynuogynus.
Austrija
Austrija / Pijaus Girdziušo nuotr.

Austrijos karūna

Greičiausiai kiekvieno keliautojo pirma stotelė bus Viena. Šis miestas, kurio keltiškas pavadinimas Vedunia reiškia „upę miškuose“, buvo pastatytas kaip romėnų karinis fortas. Apie tai dabar net nesusimąstytum, vaikštant šalia muziejų, parkuose ar einant pro gotikinio stiliaus XIV a. statytą Šv. Stepono 140 m. aukščio katedrą, jeigu ne kai kur išlikę ir atidengti romėnų miesto pamatų likučiai.

O lankytinų objektų Vienoje – apstu. Nuo prašmatnių Belvedere rūmų sodų su penkių kaskadų juodo gludinto akmens fontanu viduryje iki balto akmens margosios Votivkirche bažnyčios, kurios atsiradimo istorijoje yra ir pasikėsinimų į imperatorių Pranciškų Juozapą I, ir patriotizmo elementų.

Būnant mieste, tikrai vertėtų ne tik prabėgti pro visus šimtmečius skaičiuojančius objektus, bet ir sužinoti bent dalelę jų istorijų.

Būnant mieste, tikrai vertėtų ne tik prabėgti pro visus šimtmečius skaičiuojančius objektus, bet ir sužinoti bent dalelę jų istorijų, kurios neretai nustebina ir, atrodytų, mažai kuo siejasi su pastato aura ar paskirtimi.

Pats miestas labai gerai išplanuotas, tad lengvai galima rasti visus lankytinus objektus ir ratais kaip voverė nesisuksi. O objektų pristatyta tiek, kad 3 dienas galima juos lankyti ir dar teks kartą grįžti. Iškart pasimato, kad Viena labai švarus miestas, kuriame šiukšliadėžių pristatyta visur. Regis, užsimerkęs gali mesti popierių į kairę pusę ir vis tiek pataikysi į šiukšliadėžę.

Be to, kai kurias gatves čia vis dar plauna su rankiniu šlapio valymo siurbliu. Kaip kilimą namuose... Taip pat stebina austrų pomėgis stebeilytis. Tave gali 30 sekundžių stebėti, kol užlipsi laiptais aukštyn arba 7 minutes žiūrėti, kol lauki metro traukinio. Kuo ilgiau gali žiūrėti į žmogų, tuo labiau vietinis atrodai...

Vis dėlto sostinė yra gana skubantis miestas, tad netgi stovėdami prie perėjos ir laukdami žalios šviesos, kai kurie sugeba valgyti sriubą iš dubenėlio arba mėgautis wok užkandžiu indelyje. Kalbant apie maistą – Viena siūlo margumynų pilną meniu. Visų rekomenduojami garsieji würstelstand - dešrelių kioskeliai, kuriuose pilna įvairių dešrų, asmeniškai nepasirodė ypatingi – sprangi kietoka maža bagetė, rūgštūs pomidorų ir garstyčių padažai su įvairios mėsos dešrele už 5€ skoniu nepasižymėjo, o ir alkio nenumalšino.

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

Tačiau šalia miesto Rotušės tuo metu vyko visą mėnesį trukęs filmų festivalis. Jame, kaip ir daugelyje kitų mieste vykstančių renginių, buvo visos įmanomos virtuvės – kinų, indų, sakartvelų, persų, graikų, japonų, ir daugelio kitų. Čia jau visai kitas reikalas – jautiesi atsidūręs maisto muziejuje, kur menas gimsta po akimis. Visur porcijos dosnios, o kainos - kaip bet kuriame pigesniame restoranėlyje (9-18€ už porciją).

Ypatingos rekomendacijos ir liaupsės teko japonų virtuvei ir jos iš pažiūros paprastam meniu, sudarytam iš 3 pasirinkimų: kepta lašiša, kepta vištiena arba kepta lašiša ir vištiena. Viskas ruošiama ne tik dėl skonio, bet ir dėl vaizdo – po atviru dangum ant didelių Teppanyaki stalviršių vieno kąsnio lašiša su vištiena kepama, kol lengvai apskrunda, o jos paviršius susikaramelizuoja.

Įvairios daržovės čia pat plonai pjaustomos, apšlakstomos vandeniu ir apvožiamos su dubeniu, kad suminkštėtų, o paskui apkepamos iki galo, įmaišant sojų padažą ir mėsos gabaliukus. Kepėjos veido beveik nesimato pro garų debesį, tačiau neužilgo pro garus išlenda didelė ornamentuota mėlynos spalvos lėkštė, pripildyta kepta žuvimi, mėsa, įvairiomis daržovėmis ir stūksančiu dideliu ryžių kalnu. Pats nepajauti, kaip lėkštę priimi abiem rankomis ir dar nežymiai nusilenki.

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

Transportas Austrijoje gerai išvystytas, bet keliaujant traukiniais verta žinoti, kad kuo arčiau išvykimo data, tuo bilietai kainuoja brangiau. Patys pigiausi bilietai vadinami „Superpreis“ ir yra gana greitai iššluojami. Pavyzdžiui, iš Vienos į Salzburgą su „Superpreis“ bilietu galima nuvykti už 20€ į vieną pusę, kai pilna kaina siekia 60€. Tačiau pigųjį bilietą teks nusipirkti 2-3 savaitės iki išvykimo.

Keliaujant traukiniais galima sutikti ir pinigų prašinėtojų. Austrai nemėgsta žmonių, kurie parduotuvėse prašo užleisti eilę ir... Kaulytojų... Todėl ir prašinėtojai čia išradingesni. Štai traukinyje ant šalia esančios tuščios sėdynės padedamas gražus, mažas, keramikinis, žalia glazūra aplietas vėžliukas ir raštelis – paimk vėžliuką ir palik 5€ auką. Vėliau pinigai ir likę vėžliukai susirenkami ir traukiama į sekantį vagoną.

Dviračiu palei Dunojų

Vienos apylinkės taip pat nuostabios. Štai už valandos kelio Žemutinėje Austrijoje esantis Wachau slėnis suteikia puikią progą dviračiu patyrinėti Dunojaus upės apylinkes. Čia patogiausia atvykti traukiniu už 10-20€ iki Melk miestelio, kuriame iškart galima aplankyti nuostabią, ant kalno viršūnės pastatytą abatiją ir minti paupiu iki Krems miesto.

Atstumas yra tik apie 40 km. Važiuojant šia kryptimi kelias visada bus į nuokalnę, todėl kelionės pabaigoje būsit nepavargę. Dviračius galima išsinuomoti Melk traukinių stotyje (per Nextbike aplikaciją) ir palikti Krems stotyje. Dviračio nuomos valandos kaina 2€, o visos dienos – 15€.

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

Važiuoti galima abiem upės pusėmis, tačiau gražesnė yra šiaurinė, nors geras kelio gabalas veda šalia greitkelio, automobilių eismas nėra intensyvus. Vis dėlto, nenorint girdėti automobilių, galima vykti pietine upės puse iki Spitz miestelio ir ten persikelti keltu į kitą upės pusę, kur beveik visada šalia kelio aukštyn stiebiasi aukštos stačios kaskados apaugusios tvarkingai apželdintais vynuogynais. Taip pat vietomis soduose auga ir mažesni vaismedžiai, pavyzdžiui, kinkanai.

Apskritai dviračių takas veda tarp dviejų upės krantų, kurių vienas visada yra kalvotesnis, statesnis, daugiau pliko akmens, kai tuo tarpu kitas – pilnas žalumos, lygumų, namelių. Kraštovaizdžiai mainosi kas kokius 5 kilometrus. Pakeliui pasitinka ne tik kaimeliai, pavieniai nameliai, bet ir pilaitės, mažos restauruojamos abatijos. Pačioje upėje kartas nuo karto kursuoja didelis keltas, tačiau daugybė žmonių vis tiek nuomojasi baidares pasiplaukiojimui plačiais Dunojaus vandenimis.

Viename iš gražiausių apylinkių kaimelių Weißenkirchen šalia bažnyčios galima užsukti pasivaikščioti po vynuogynus. Besileidžiant saulei ir vis ilgesniems šešėliams krintant ant vynuogių eilių, palengva vaikštant vis paragauji po saldžią uogą – geltonos, prisirpusios, sultingos, minkštos žievės.

Atrodo, čia sudarytos puikios sąlygos joms augti – daug saulės, švelni temperatūra, minkštas vėjas nusileidžia nuo kalno ir pereidamas per upę vėdina slėnį, kurį kas 4 valandas užklumpa negausus lietus. Po jo visame kaimelyje pasklinda vaiskus kalkakmenio kvapas. Turbūt dėl senovinių pastatų, kuriuos nuplauna vanduo ir apskritai visos akmeninės infrastruktūros – turėklų, tvorų, tiltelių. Patys kaimeliai grįsti akmeninėmis gatvėmis, o tarp namų eilių auga maži uogų sodeliai.

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

Neretai gatvėje galima surasti niekieno neprižiūrimą stalą su dėže, kurioje gražiai išdėlioti naminiai abrikosų džemo indeliai. O šalia padėta dėžutė pinigams įmesti. Eini, pamatai, paimi, susimoki ir pirmyn toliau. Savitarna... Po pasivaikščiojimo galima užkopti į netoliese esančią kalvą ir prigulti ant medinio raityto suolo bei pasigrožėti panorama į miestelį, upės vingius, tolimesnes kalvas ir prieš tai pravažiuotus kaimelius.

Austrų gyvenimas kaimeliuose susideda iš, atrodytų, jaukių mažmožių, kurie visi telpa į vieną lengvai ištariamą žodį.

Austrų gyvenimas kaimeliuose susideda iš, atrodytų, jaukių mažmožių, kurie visi telpa į vieną lengvai ištariamą žodį – Gemütlichkeit, reiškiantį jaukumo ir bendrystės būseną. Pavyzdžiai pasireiškia per smulkmes, pavyzdžiui, pašto dėžutėse telpa tik vienas laiškas arba mažas laikraštukas, taigi šiukšlių nebus daug. Maži gėlių vazonai su ryškiaspalviais augalais pagyvina plikas sienas.

Vandens čiaupas su kriaukle yra kiekviename bendro namo aukšte, todėl kiekvienas kaimynas greitai gali išplauti laiptinę, nenešiodamas vandens iš savo buto. Taip laiptinė dažniau bus švari, o darbui bus sugaišta mažiau laiko. Austrai taip pat nesibaido spalvų – šalia vienas kito stovi žalia, žydra, geltona, rusva dažyti ir gėlėmis puošti nameliai.

Pačioje kelionės pabaigoje dviračių takas veda tiesiai pro juodai mėlynų vynuogių laukus – aplink ūkininkai mažais traktoriukais tvarko aplinką, prižiūri augalus, vežioja kompostą. Jeigu turės laiko – visada pakalbins, paklausinės, iš kur esi, kur keliauji.

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

Mocarto namai

Visai šalia Vokietijos sienos įsikūręs Salzburgas – apsuptas kalnų miestas, kuriame kiekviena riestainių parduotuvė, suvenyrų kioskas ir, turbūt, kas antras katinas gatvėje apkabinėti Mocarto veidu.

Miestelėnai juo labai didžiuojasi ir turi begalę istorijų, susijusių su šiuo kompozitoriumi. O aplankyti visus žymiausius pastatus ir vietas gali padėti kiekvieną dieną anglų kalba vykstantis nemokamas 1.5 val. trukmės pasivaikščiojimas su vietiniu gidu.

Susitikimo taškas – Café Bazar. Paprastai prašoma registruotis, bet net ir nesant vietų galima prisijungti – niekas neveja šalin. Čia pat yra ir Makartsteg tiltas, nukabinėtas tūkstančiais spynelių, kurias čia palieka poros. Prieš saulės šviesą tiltas žiba, todėl atrodo, kad yra auksinis.

Viena iš ypatingų miesto vietų – Mirabellgardens. Rūmai ir ilgas sodas su dideliu fontanu jų viduryje ilgam gali užimti mėgstančius estetiką, gėlynus ir peizažus su pilimis. Be to, Salzburgas, kaip ir Viena, turi daugybę puikaus geriamo vandens fontanėlių ir kolonėlių, kuriuose galima prisipildyti gertuvę švaraus, skanaus vandens. Beveik visos šios vietos sužymėtos internete.

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

Instagramiškiausias pasaulio kaimelis

Vienas iš Salzburgo apylinkių ir Austrijos perlų – Hallstatt kaimas. Iki jo patogiausia važiuoti autobusu, kadangi renkantis traukinį papildomai teks keltis per ežerą su keltu. Atvykus ryte bus gerokai mažiau žmonių, tačiau visą apylinkę dengs rūkas ir drėgmė. Vis dėlto nuo 11:00 saulė pasirodo visu stiprumu. Šiltesnę dieną ežere galima išsinuomoti irklentes – vienai (13€) ar trims (33€) valandoms. O tada jau raižyti paviršių kairėn – dešinėn.

Visas miestelis puikiai išsilaikęs senovinės medinės ir akmeninės architektūros pavyzdys – pačiame centre stovi didelė bažnyčia, o miesto aikštės pastatai margesni nei papūgos. Čia per visą namo sieną aukštyn stiebiasi kriaušmedis su dideliais vaisiais. Šalia kitas rožinės spalvos namas, kurio langinės apkaišiotos gėlėmis, o viršuje – druskų kasyklos, nuo kurių apžvalgos aikštelės atsiveria visas slėnis ir kaimelis. Tiesa, į viršų geriau keltis liftu (kaina 12€ į vieną pusę arba 22€ į abi), tačiau atgal – leistis pėsčiomis. Kadangi kelias veda per visus gražiuosius namelius, kurie matomi tik iš apačios. Tokiu būdu galima apžiūrėti iš arčiau sodus, kiemelius, užkaborius ir apžvelgti įvairius įrankius, kuriais vietiniai puošia namų sienas.

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

Ir vis dėlto nemažiau nei miestelis, dėmesį atkreipia po pietų gatves užtvindantys azijiečių turistai. Pasirodo, šią vietą 2006 m. rytų Azijoje išgarsino Pietų Korėjos televizijos laida pavadinama Hallstattą „pačia instagramiškiausia vieta pasaulyje“. Nuo to karto – kaimelis, kurio populicija nesiekia 800 gyventojų, per dieną sulaukia iki 30.000 svečių. Toli gražu ne visiems gyventojams tai patinka ir būtent šį rugpjūtį gyventojai sukilo ir pateikė prašymus riboti turistų skaičių iki kuklaus 10.000 per dieną.

Pogulis upėje

Vienas iš labiausiai „austriškos tvarkos“ stereotipų nutiko važiuojant Wolfgangsee ežero pakraščiu šalia St. Gilgen miestelio. Ant dviračių tako nuo vakarykščio vėjo nupurtyta užkritusi nedidelė medžio šaka užtvėrė dviračių taką. Tai pamačiusi šeima stovėjo šalia, kai vaikas tuo metu apsikabino mamos koją, mama susiėmusi už burnos žiūrėjo į nukritusią šaką, o tėvas nepatenkintas burbėjo ir fotografavo kliūtį. Galiausiai šaka visų bendru sutarimu buvo patraukta nuo kelio nelaukiant atvykstančių spec. tarnybų.

Pats St. Gilgen miestelis yra tipinis austrų paveiksliukas, kuriame telpa maža miesto aikštė, spalvoti nameliai ir daug fontanėlių. Būtent vanduo čia sutraukia nemažai lankytojų, nes Wolfgangsee ežeras – ypatingo grožio. Apylinkes patyrinėti čia galima su iš „Radhaus Wolfgangsee“ parduotuvėlės išsinuomotu dviračiu (14€ dienai).

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

O važiuojant pro mažų kaimelių pakraščius, nebijokit užsukti ir į juos pačius – dažnai ten galima rasti vietinių ūkininkų produkcijos parduotuvėlių, kur galioja, vėlgi, tik savitarna. Ramiai būdami vieninteliai pirkėjai parduotuvėje galėsite apsižiūrėti, paganyti akis į prekes ar apžiūrėti maisto gamybos patalpas už lango. O prekių čia yra itin daug ir įvairių – kumpiai, sauso brandinimo mėsos, švieži sūriai, vietinis kolos gėrimas iš citrinų.

Ypatingai patiko naminiai ledai, kurių pasirinkimas buvo gausus – braškių, vyšnių, mėlynių ir pistacijų. Pastarųjų skonis iki šiol tirpsta burnoje. Atrodytų, kažkas meduje sutrynė saują pistacijų, sumaišė su šviežiu pienu ir išplakė iki kreminio tirštumo – labai riebūs, grietininiai, bet ne per saldūs. Ir gana sotūs. Vėliau visur kitur rasti ledai 2-3 kartus nublanko skoniu. Toliau važiuojant pro kaimelių bažnyčias dažniau išgirsi ne liturgines pamaldas, o visą chorą, traukiantį kubietišką „Guantanamera“.

Turint dviratį labai patartina nuvažiuoti iki Bad Ischl miestelio. Pakeliui link jo yra daug lentpjūvių, todėl gera kelio atkarpa kvepės sakais, pjuvenomis, medžio drožlėmis. Beveik visą kelią lydės sekli, beveik permatomos, švelniai žydros spalvos skaidri upė, kurioje ir rugpjūčio mėnesį vanduo bus šiltas (~21 laipsnis), gaivus, maloniai vėsinantis, o jeigu ne raibuliuojantis vandens paviršius, nesuprastum, kad guli upėje.

Jos dugnas nuklotas dramblio kaulo spalvos mažyčiais nugludintais akmenukais, tačiau kas kelis kilometrus pasirodo ir nuožulnūs slenksčiai, pro kurių akmeninį dugną vanduo šuoliuoja ir krinta ant žemiau esančios estakados. Galima gulėti tiesiog vandenyje arba ant viduryje upės esančio akmens, atsisėdus suvalgyti iš netoliese esančių parduotuvėlių nusipirktos karštos, ką tik keptos duonos su serano kumpiu ir šviežiai išsuktu kreminiu sūriu. Visos upės apylinkės kvepia vaiskiu, kažkiek svarainius primenančiu kvapu, o krantai nusėti neaukštais medeliais, kurių lapeliai atrodo kaip dideli šaltalankių krūmai.

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

Iš ryto miškai ir miesteliai būna paskendę rūke, todėl visa vakarykštė tvankuma pradingsta. Pats dienos įkarštis prasideda nuo 14:00, ir tęsiasi iki kokios 17:00. Vakarais kalnuose nulyja gausus, bet trumpas lietus, pažaibuoja. Ir po visko viršukalnėse pasirodo vaivorykštė, kuri nepasislepia, kol vakaro žara apšviečia paskutines viršukalnes ir slenka tolyn, palaipsniui atidengdama vis daugiau ir daugiau horizonto.

Galiausiai paskutiniai vakaro spinduliai nudažo viršukalnes oranžine spalva ir dingsta iki kitos dienos. Jeigu pasiseks ir vakare turėsit laiko pabūti pakrantėje, pamatysite tolumoje esančių kalnų viršukalnėse žaibuojant taip, kad kartais dangus virš jų atrodo kaip suskilinėjęs terakotinis vazonas.

Alus medžio vonioje

Jeigu norisi visiškos ramybės, gamtos ir atskirties nuo žmonių, tam puikiai tiks Gosausee ežero apylinkės. Ežero vanduo žalias, skaidrus, turintis uolingą krantą ir daugybę dideliu apsemtų kelmų, kurie išsikeroję po vandeniu atrodo kaip paskendę stambūs briedžio ragai.

Einant dešiniąja ežero pakrante iš abiejų pusių teka kalnų upeliai, pro granitines uolas sunkiasi vanduo, kuris bėgdamas pro žalią, samanomis apaugusią, sieną sukuria judančio paveikslo įspūdį. Kairiojoje pusėje yra įrengta savarankiško kopinėjimo uolomis trasa. Jos ilgis vos 420 metrų, tačiau tenka lipti stačiomis uolomis horizontaliai virš ežero vandens, paskui kilti aukštyn ir galiausiai judant horizontaliai grįžti į pradinį tašką apačioje taku vaikštant žmonėms. O esant didesnei grupei, galima išsinuomoti nardymo įrangą ir patyrinėti patį ežerą.

Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija
Pijaus Girdziušo nuotr./Austrija

Taip pat palypėjus aukštyn kalnais visame slėnyje galima išgirsti cinguliuojančius varpelius. Tai – karvės, kurios laisvai ganosi šlaituose ir nuolat ieško sultingesnės žolės kupsto. Pabuvus ilgiau toje pačioje vietoje, pro krūmus išlenda ir pačios mūksės – drėgnos, garbanotom galvom, be ragų, su dideliais varpeliais po kaklais. Žmonės joms jau ne kartą matyti, todėl jų nesibaido. Priešingai – pastovėjus šalia, pačios prieina ir atkiša kaklą, kad paglostytum ir pakasytum paausį. Iš arti galima užuosti, kad jos nuo jų dvelkia pieno kvapas. Nustojus kasyti – pasipurto ir nuvirsta ant pilvo snūstelėti, lėtai gromuliuodamos paskutinius žolės likučius už žando.

Oras pakankamai drėgnas, bet ne per šiltas. Atrodo, tuoj pats užmigsi, kaip viena iš prieš tai sutiktų karvių. Bet prabudina tolumoje pasirodžiusi sodyba-kavinė. Kalnų apsuptyje, prie ežero, jau iš tolo matosi vietinės virtuvės keliami dūmai. Čia pat kepamos storos dešros, patiekiamos su kopūstais ir bulvėmis. Kai kurie užsisako visą lentą šaltų užkandžių – vietinio sūrio, kumpio, marinuotų daržovių arba karštą puodynę tirštos barščių sriubos.

Labai rekomenduojama paragauti Kaiserschmarrn – cukraus pudra apibarstyto plėšyto blyno, kurio viduryje įpilta obuolienės. Minkštas, ne per saldus, šviežiai keptas skanėstas kalnų fone visada yra puikus pasirinkimas.

Beje, kaip kaimeliuose, taip ir kalnuose – galioja savitarna. Netoliese sodybos yra išskaptuotas medžio rąstas, kuriame pripilta ledinio vandens, o jame – sudėlioti įvairūs gėrimai. Įmeti kelis eurus į šalia padėtą dėžutę, pasiimi skardinę ir atgal į kalnų trasą, kurios dar liko nemažas kelias.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs