Sustoja senovinis (tikriausiai 40 metų senumo automobilį jau galima taip vadinti) amerikietiškas „fordas“ – laivas. Nelopytas, kaip ir šimtai šalia pravažiuojančių. Regis, kažkas čia suvežė antikvarinius automobilius iš užkonservuotų JAV šiukšlynų ir paleido juos riedėti gūbriuotomis duobėtomis gatvėmis. Tačiau viskas ne taip. Visi kaip susitarę pasakoja – šie automobiliai dar nuo gerųjų bonanza laikų, kai Venesuela klestėjo, kai tie, kurie dirbo, turėjo pinigų, nepaisant korupcijos mastų.
Dabar labai blogai. Korupcija tokia pat, gal net ir didesnė, tačiau visi gyvena prastai, o bolivaras (Venesuelos pinigas) bevertis. Taigi ir tarška dulkėtais keliais tokie automobiliai-vaiduokliai. Kai kurie padažytais kraštais, tačiau dažnai atrodo taip, kad dalys nukris nuo bet kurio įkričio į vieną tų kelio duobių. Vėliau jau matysime nemažai naujų, tačiau, pasak vietinių, labai brangių automobilių. Bet kol kas, kol technikai vis dar priima taisyti senąsias mašinas (o kai kurie tą daro labai nenoriai), ji, it sušaudyti, rūdžių suėstais skardos lapais, perveža žmones ir prekes. Ar dar ką nors turi atlikti automobilis?
Evelinos ir Karolio nuotr./Kai kurios mašinos atrodo subyrės vien nuo prisilietimo. Degalai pigūss, todėl net ir neturtingesni gali važinėtis. |
Mūsų vairuotojas lengvai sutinka mus paimti į savo senolį. Ir šįkart neprašys, kaip kartais pazyzia kur nors Uzbekistane, sumokėti už benziną. Čia visi sutartinai linksi – benzinas dykai dovanojamas. Na gal simboliškai tereikia susimokėti. Skaičiuojama čia ne litrais, ne galonais kaip kitose šalyse, o bakais. Taigi maždaug už 80 litrų baką sumokėsi 8 bolivarus. Jei skaičiuotum oficialiais doleriais – būtų 2 doleriai, o realiai – už pusę dolerio. Taigi maždaug už litą. Algebros klaidų nėra – tiek benzino gausi už vieną litą. Tad bet kas, kas turi nors kiek važiuojančią priemonę, gali leisti sau važinėtis.
Galite tik įsivaizduoti, kokia pagunda pasidalyti tokiais veltui atiduodamais degalais su kaimynais. Panašiai, kaip Kaliningradas su pasienio lietuviais. Ne už dyką, žinoma. Kolumbijos pakelės nusėtos buteliais, įvairios talpos indais žymiai pigesnio už vietinį benzino. Ir vietiniam, ir besidalijančiam gerai. Bet ne valstybei. Bet kad valstybės tarpusavyje nesutaria, ir oficialiai prekėmis nesimaino. Gyvuoja „iš po stalo“ laikai.
Evelinos ir Karolio nuotr./Benzinas čia beprotiškai pigus. Už tuos 58 litrus jis sumokės maždaug keturiasdešimt lietuviškų centų. |
Sakysit, tai negi valstybė nieko nesiima ir nedaro. Kad sumažintų kontrabandos mastus, ji imasi priemonių. Patikros punktų čia kaip grybų po šilto gero lietaus. Per keliasdešimt kilometrų apie dvi dešimtys. Mes savo pasų į kišenę net nebedėjom, vis tiek dar tikrins kokį dvidešimt kartų (situacija nepagražinta). Visi – armija, policija – įdėmiai apžiūri keliaujančiųjų bagažus, tačiau benzino kontrabandos mastai nemažėja. Matyt, pats policijos-armijos rėtis gerokai apiplyšęs ir nebeatskiria grūdų nuo pelų, kad net sunkvežimiai benzovežiai prasprūsta nepastebėti. Žinia, ne už dyką. Tad abiem pusėms gerai – ir policininkai turtėja, ir verslaujančiam gerai. Na, o kol valstybė turi benzino daugiau nei geriamojo vandens, gal taip švaistytis ir gali.
Tačiau ji griebiasi kito būdo. Štai šalia Kolumbijos esančiose degalinėse degalų gali gauti tik to rajono gyventojai. Jų mašinos pažymėtos tam tikrai įtaisais – „čipais“ – leidžiančiais prisipilti tik 80 litrų per dieną. Jei nesi iš to rajono, benzino negausi.
Tokios sistemos spąstuose atsidūrė ir mūsų vairuotojas. Šiaip baigęs universitetą, darbą įstaigoje išmainė į vairuotojo automobilį, mat taip jis gali sparčiau užsidirbti. Taigi, tas jo automobilis sustoja ir nė iš vietos. Baigėsi benzinas. Juk, atrodo, tiek degalinių pravažiavom, galėjo pasiskaičiuoti, tyliai sau nustembam. Kaip tik tada jis ir pasiguodžia dėl „čipų“ sistemos. Iš ten jis negaus nė litro. Tenka medžioti kokį motociklininką, kad šis gelbėtų, ir, aišku, neliktų be skatiko. Taip ir elgetaujame po litrą kitą, kol galų gale pasiekiame Marakaibą.
Evelinos ir Karolio nuotr./Pritrūkus benzino, teko jo medžioti iš motociklininkų. Šiame regione benzinas parduodamas tik to rajono gyventojams, kad kiti negalėtų jo išvežti į Kolumbiją. |
Bet jeigu daliji savo tėvynainiams degalus pigiau už druską, tai ar nebūtų geriau paskaičiuoti išteklius taip, kad ir kelių taisymui užtektų. Nes kai kurie jų – apverktini, kiti važiuojami, bet duobėti, skurdžiai lopyti. Tą pačią problemą turėjo ir naftos gigantas Turkmėnistanas, saviškį irgi už centus dalydamas. Kur tokių šalių logika, mums sunku suprasti. Ne tik mums, spjaudosi ir vietiniai, nesvarbu senus ar naujus automobilius per duobes jodydami.
Saugumo labirintai
Policijos ir armijos postai mus lydės per visą Venesuelą. Manėme, kad Kolumbija bus kiek nesaugi, nes žmonės apie tai nuolat kalbėjo. Tačiau mes iš karto buvom perspėti, kad Venesueloj dabar tik dar baisiau. Pagrobimų skaičius milžiniškas. Grobia visus: diplomatus, turtingesnius piliečius, turistus. Mes į vietinius nepanašūs, tad grėsmė nemenka. Vienas vairuotojas, pažvelgęs į pravažiuojamus kalnus, kuriuos mes ką tik pagyrėme dėl jų grožio, it paprastą istoriją porina. Jis buvo tris dienas laikomas įkaitu tuose įstabiuose kalnuose. Kankino, reikalavo iš artimųjų pinigų. O štai jo draugą ir visai nužudė, nes šis laiku pinigų nesumokėjo.
Evelinos ir Karolio nuotr./Kalnai ne tik gražūs. Tokiuose kalnuose vienas mūsų vairuotojas buvo laikomas tris dienas ir kankinamas, o iš šeimos buvo reikalaujama pinigų. |
Ne vienas vairuotojas skundėsi, kad dabar dirbti niekas nenori, o tokių robinų hudų, tarsi mažinančių nelygybę, bet iš tikrųjų nenorinčių dirbti, o lengvai pelnyti pinigų, pilni kampai. Net yra tokia profesija – derybininkas su pagrobėjais. „Ačiū Hugo Chavezui už tai'“, – veik pro sukąstus dantis kalba vairuotojas. Jis portugalas, ilgus metus jau čia gyvenantis ir turintis verslą. „Aš juk netinginiauju, dirbu, kaip ir visi“, – guodėsi jis.
Tik vienas vairuotojas iš visų mus vežusių jautė simpatiją H.Chavezui. Mat, anot jo, prezidentas rūpinasi vargšais. Tai pareiškęs vairuotojas mostelėjo į vieną didžiausių vargingųjų rajonų Karakase – Petarę. Ant kalnų namai įsikūrę beveik vienas ant kito – tokio spalvoto tankumyno ant kalvų išsidėsčiusio dar nematėm. Egzotika akiai, bet labai jau nepatogu gyventi. Antra vertus, jie turi namus. Bet būtent šiems gyventojams H.Chavezas įkūrė metro.
Evelinos ir Karolio nuotr./Petarė - neturtingųjų rajonas Karakase. |
Duoda ne tik vargšams, nors gal labiau simboliškai. Kai kuriems duoda daugiau. Ištikimiesiems namus pastato. Jei su niekuo nekalbėtum, važinėtum su viešuoju transportu, matytum visus tuos propagandinius plakatus ir grafičius, galvotum, kad čia ideali šalis. Prezidentas apkabinęs senolę, tada su vaikais, tada su darbininkais. Šalis turtinga, pažanga didžiulė. Žodžiu, tikras socializmas. Ir tikrai yra žmonių, kasdien vilkinčių raudonais marškinėliais ir kepuraitėmis su lozungu apie tėvynę ir meilę. O visi kiti vairuotojai šnirpštė, raukėsi, vartė akis ir kitaip reiškė atvirą antipatiją, keikė kelius, šaipėsi iš dovanojamo benzino, keikė dovanojamą naftą Kubai, inkštė dėl prastos kelių kokybės ir brangaus gyvenimo.
Kaip minėjome, visi keliai apstatyti policijos ar armijos postais. Jie tikrina atsitiktines mašinas, ar neveža jie narkotikų ar kontrabandos. Kai vienoje tokių stotelių jie parodė mums, kad išneštumėme savo kuprines patikrai, mes klusniai taip ir elgiamės. Staiga jie apsigalvoja ir mus paleidžia. Vairuotojas aiškina: „kadangi jūs nesispyriojote, policininkas matė, kad nieko iš jūsų nepeš. Jei kiti ką nors būtų vežę nelegaliai, tuoj būtų inkštę, ir, žinoma, susimokėję“. Žodžiu, korupcija keliuose, kaip kad anksčiau Lietuvoje, egzistuoja visu tempu.
Evelinos ir Karolio nuotr./Policijos ir armijos gausu – kas keliasdešimt kilometrų, o ties Kolumbijos siena ir tankiau. Jie sukuria įvaizdį, kad gyventojai turėtų jaustis saugūs. Tam tikra prasme jie ir jaučiasi saugiau, bet daug tvarkos sergėtojų korumpuoti. |
O kaip tai egzistuoja, įsitikinome iš arti. Vienas mūsų vairuotojas, kuris mus vėliau atveš prie Brazilijos sienos, jau kelintą kartą vežasi bakus benzino – ruošiasi jį parduoti brazilams. Kareiviams jį sustabdžius, jis iškart jiems paduoda keletą telefono kortelių (šiam kartui), kad lengviau praleistų. „Taip mane lengviau praleidžia“, – jis nusišypso. Palikęs mus savo rančitoj (mažam ūkelyje), jis pažadėjo pavėžėti kitą dieną apie 400 km, tad taip mes nutarėme jo palaukti.
O tuo tarpu jis važiavo bent šešis kartus, kol pripildė visus įmanomus bakus. „Jūs tik paskaičiuokit, kiek galėsiu uždirbti iš brazilų“, – vairuotojas buvo atviras. Vėliau pravažiuojant armijos ar policijos postus, drebėti nereikėjo. Atvirkščiai, visi tik šypsojosi, mojavo, it būtų patys geriausi draugai. Tokia yra šių dienų venesueliečių realybė. Jei mokėsi susitarti su valdžia ir apeiti neapeinamus kampus, gyvensi. Šlovingasis socializmas.
Dolerio spąstai
Venesueloje pirmąją dieną ištiko šokas. Kai patikrinome internetu, kiek oficialiai kainuoja doleris bolivarais (laimei, oficiliai niekada nesikeitėme) – plaukai šiaušėsi. Nes paskaičiavus kainas tokiu santykiu – būtų maždaug tokios: duona – 5 doleriai, pienas – 10 dolerių, traškučiai – 20 dolerių. Karštis pylė mus – kur jau mums išsiversti su 5 doleriais per dieną biudžetu. Tomis minutėmis mes net galvojome, kad tikriausiai venesueliečiai šaipytųsi iš norvegų, kaip pas skandinavus pigu. Tačiau nė vienas turistas taip pinigų nesikeičia, nes valstybė, kontroliuodama santykio kursą, taip padarė, kad valstybėje beveik neliko dolerių, o juodojoje rinkoje už dolerį vietoj 4, gauni 18 bolivarų. Tad jau realiais paskaičiavimais, kainos nebėra tokios baisios. Drąsiai tada ir pietaujame pakelės valgyklose, ir vaisių perkame užtektinai.
Taigi Venesuela stebino savo ekonomine „išmintimi“. O juk tai be galo turtinga ištekliais valstybė, turinti naftos, aukso, aliuminio. O žmonės gyvena vargingai. Kontrastų šalis – ne mūsų, o vieno iš vairuotojų žodžiai.
Aukso kasyklos ir kelias į Braziliją
Chuanas, su beisbolo kepure ir sportiniais drabužiais, tačiau patikimų akių žmogus, iš pradžių ketino mus paimti tik keletą kilometrų. Vėliau prisipažino, kad pats ryt važiuoja iki sienos, tad ir mus paims. O į savo sodybą nuvežęs, kol tvarkė minėtuosius kuro reikalus, mus paliko ilsėtis ir stebėti vietinių gyvenimo.
Evelinos ir Karolio nuotr./Ūkį prižiūrėjusi moteriškė svetingai mus priėmė. |
Jo ūkį prižiūri pagyvenusi moteris su suaugusiu sūnumi. Sūnus iš pradžių iš kailio nėrėsi, kad galėtų mus kuo nors nustebinti, nors mes mielai būtumėme tik tysoję hamake ir džiaugęsi tyla. Matyt, jam nejauku buvo matyti mus nuobodžiaujančius, o mums mūsų kalba besidžiaugiančius ramybe. Ispanų kalbą suprasti kaime labai sudėtinga, tad klausymasis – tai dvigubas darbas.
Bet Lizmartas vis atbėga pačiauškėti. Galiausiai sudomina: „Čia aplink aukso kasyklos, bet jose dirbti aš nenoriu. Ten „denge“ uodai puola, o be to ten vieni kitus šaudo negeri žmonės. Bet aukso čia aplink labai daug. Tuoj parodysiu akmenėlį“. Ir jis pradėjo ieškoti, kur jis buvo pasidėjęs. Po spinta, gal ant jos. Galų gale rado. Ant delno guli akmenukas su aukso dulkėmis, smiltimis, visas blizga. Ne grynuolis, bet įspūdingas. „Einam parodysiu daugiau akmenų“, – tempia jis mus. Kiti akmenys – jau lauke – nebe tokie įspūdingi, tačiau gelsvi. Ir anot jo, spalvą įgavę būtent dėl aukso.
O aukso šiame rajone išties daug. Eldorado miestas (aukso miestas, o gal veikiau miestelis) taip netoli nuo čia. Nors mums jo priemiesčius pravažiavus, skardiniai namai nepriminė aukso pilių. O akmenėlio istorija, užuot dabar keliavus su mumis mūsų varganose kuprinėse, būtų kitokia. Jis būtų malamas, plaunamas, kol aukso dulkės galiausiai keliautų į vieną vietą – tą tikrąjį mums žinomą auksą. Žvelgiam į ant delno esantį akmenėlį. Kiek žmonių žuvo dėl aukso karštinės Aliaskoje ar čia Venesueloje. Žmonių pinigų alkis nepasotinamas.
Venesuela – pulsuojantys turtai, nesuvaldyti negrabios Hugo Chavezo rankos. Prezidentui pasitraukus, jo patikėtiniai tikriausiai ir toliau maudysis turtuose bei bandys kurti nevykusį liūdną socializmą, o visi kiti skurs arba versis, kaip tik išmanys. Ar tik neprimena mūsų šalį valgiusio komunizmo. Kai kur vis dar tai egzistuoja. Jau dabar bolivaras bevertis, o žmonės su nostalgija prisimena devintąjį dešimtmetį – bonanzos – laikus.
O mes paliekame Venesuelą. Tas nuolatinis žmonių perspėjimas, kad visur nesaugu, ir patiems, regis, įrašė tai į smegenis. Atrodo, kad ir mes rinkdavomės vietas miegoti dažniausiai prie policijos postų. Ten ir automobilius stabdyti būdavo saugiausia – patys vietiniai tik ten tranzuoja. Tikriausiai gyvenome iliuzijoje, o gal tikrovėje, kaip ir vietiniai, kad saugiausiai tik prie armijos. Spauda šaukia, Karakase iš tiesų blogai, vairuotojų patirtis irgi liudijo nesmagius laikus. Tačiau taip ir liekam nežinodami, kokia situacija iš tikrųjų.
Tad priartėję prie Brazilijos sienos atsikvepiame. Nors ir laukia didžiulis nežinomas kraštas, su daugybe klaustukų. Nauja kalba, milžiniška šalis, ir klausimas, kur trauksime tolyn.
Daugiau mūsų istorijų, vaizdo ir garso įrašų rasite www.itervitae.me