Nors Ukraina po Krymo okupacijos ir įvykių Donbaso bei Luhansko regionuose vis dar vangiai atrandama keliaujančių lietuvių, nuvažiuoti į šią šalį – itin paprasta ir nebrangu. Kelionei į Ukrainą tereikia paso – nei vizų, nei jokių kitokių biurokratinių kliūčių seniai nebelikę. Per Lenkiją iki šios valstybės – apie 600 kilometrų, kuriuos galima įveikti per dieną.
„Sieną įveikėme greitai, gal per pusvalandį. Pasieniečiai buvo draugiški, smarkiai netikrino. Klausimų sukėlė tik automobiliai. Turėjome sumokėti už papildomas pažymas iš „Regitros“, kuriose buvo patvirtinta, kad mašinos tikrai nevogtos“, – pasakojo su šeima į kelionę leidęsis Vytas Urbštas.
Įveikę sieną keliautojai išsikeitė eurus į grivinas ir prisipildė pilnus bakus degalų. Dėl karo grivinos kursas kritęs, todėl dabar už eurą mokama nuo 27 iki 28 grivinų. Keliautojams tai – itin gera žinia – ir taip nedidelės kainos Ukrainoje – dar mažesnės.
Degalų kainos arti euro už litrą dyzelino įpratusiam mokėti lietuviui taip pat džiugina širdį – maždaug 60–70 centų.
Nakvojo poligone
„Nuo sienos pasukome tiesiai į kalnus, kuriuose planavome pasivažinėti keletą dienų, visai kelionei buvome paskyrę dvi savaites. Jau buvo vakaras, todėl pažiūrėję, kad vienoje vietoje, nuošaliau nuo kelio, yra ežeras, nuvažiavome prie jo. Čia maudėsi keletas vietinių, o mes ramiai įsikūrėme stovyklavietę, taip pat išsimaudėme ir nuėjome miegoti“, – pasakojo keliautojas.
Tačiau jau pirmas rytas Ukrainoje prasidėjo nelauktu siurprizu. Vos keliautojams prabudus nežinia iš kur išniro kariškiai, kurie draugiškai paprašė, kuo skubiau susipakuoti palapines ir pasišalinti.
„Už pusvalandžio pradėsime šaudymus, jūs negalite čia būti“, – supratusiems, kad visai atsitiktinai apsinakvojo poligono teritorijoje, keliautojams paaiškino kariai.
Su linksmai nusiteikusiais kariais nusifotografavę lietuviai patraukė toliau – Karpatų kalnų link.
Keliai – kraupūs
Pasakodamas apie keliavimą per Ukrainą V.Urbštas juokiasi, kad pirmiausia, ką teko suprasti – kelių siaubingumas. Kai kur jie – baisesni už bekeles. Panašu, kad Karpatų regione kelius asfaltuodami ukrainiečiai nesuko galvos dėl tinkamo pagrindo – dangą klojo bet kur ir bet kaip – ant senų grindinių, molio, smėlio. Todėl dabar tai – duobių ir banguoto asfalto rinkinys.
„Kai kur asfalto likę tik lopai, kai kur provėžos tokios kad jose gali sėdėti, kaip ant suoliuko. Todėl vairuoti labai sudėtinga, akimirką užsižiopsojus galima apgadinti automobilį, o suremontuoti bus sudėtinga. Geresni tik pagrindiniai keliai, tokie, kaip iš Kijevo į Odesą ir panašiai“, – tvirtino vyras.
Kad sutaisyti automobilius Ukrainoje sudėtinga teko įsitikinti net dviems iš trijų ekipažų. Pirmiausia paaiškėjo, kad ukrainiečiai linkę pažadėti, bet netesėti – užsiregistravus servise Odesoje vėliau paprasčiausiai buvo pareikšta, kad automobilio meistrai vis dėl to neaptarnaus.
Lietuviai Ukrainoje gali jaustis, kaip kažkada norvegai Lietuvoje – dauguma prekių ir paslaugų – labai pigios.
Ukrainietiškas požiūris šypseną keliautojams kėlė ir Kijeve, kai oficialiame „Jeep“ centre personalas paprasčiausio guolio pasiūlė laukti mėnesį arba daugiau. Problemą per porą valandų išsprendė kitas, kur kas paprastesnis servisas.
Ne ką mažesnę nuostabą sukėlė ir automobilius iki servisų gabenę autovežiai. Lietuvoje kraupios techninės būklės, kiaurai prarūdiję ir suklypę sunkvežimiai nuvažiuotų iki pirmo policijos patrulio ir būtų pasiųsti tiesiai į metalo laužą.
Svarbūs milimetrai
„Karpatų kordonas“. Bekele nesižavintiems žmonėms šie žodžiai nieko nereiškia. Tačiau visureigių vairuotojams tai – tarsi šventasis Gralis. Buvusia Austrijos-Vengrijos siena per Karpatų kalnus einantys sunkiai pravažiuojami keliukai kasmet sutraukia šimtus, o gal net tūkstančius visureigių vairuotojų.
Nors tikrasis „Karpatų kordonas“ organizuojamas pavasarį, kai kalnuose netrūksta drėgmės, o bekeles įveikti itin sudėtinga, šturmuojančiųjų kalnus netrūksta ir vasarą.
„Turėjome kompanijoje vilnietį, kuris ne vieną kartą važiavo per Karpatų kalnus, jis mus ir vedė. Tiesa, niekad nesakė, kaip bus sudėtinga. Gal ir gerai, nes būtume nevažiavę“, – juokėsi V.Urbštas.
Pasak vyro, keliautojams teko patirti visko – itin stačių įkalnių, nusileidimų, upelių, akmenų, sugriuvusių tiltų ir tik su šturmano pagalba centimetras po centimetro įveikiamų bekelių. Kai kurias kelių dešimčių metrų ilgio atkarpas teko važiuoti valandą ar net ilgiau, nes net menkiausia klaida galėjo lemti smarkų automobilio apgadinimą ar net sudaužymą.
„Poroje vietų mes tiesiog statėme kelius – kasėme, vertėme akmenis, rąstus. Ant vieno automobilio buvo net medis užvirtęs. Buvo visokių akimirkų. Ir juoko, ir nervų, ir keiktis norėjosi. Tačiau dabar viskas gerai, suprantame, kad tai buvo puiki patirtis“, – pasakojo pašnekovas.
Kartu vyras perspėja, kad be patyrusio vedlio ir papildomos įrangos – tempimo virvių, tinkamų padangų, gervės, žemėlapių ir navigacijos į kalnus giliau lįsti nevertėtų.
Maitino meškas
Pasakodamas apie kainas Ukrainoje V.Urbštas juokiasi, kad lietuviai ten gali jaustis, kaip kažkada norvegai Lietuvoje – dauguma prekių ir paslaugų – labai pigios. Už nakvynes viešbučiuose keliautojai mokėjo nuo keturių iki dešimties eurų žmogui. Kavinėse sočiai pavalgydavo už pusantro ar du eurus. Didžiuosiuose miestuose, žinoma, kainos didesnės – primena kainas Vilniuje.
„Sustojome viename viešbutyje, šalia kurio buvo nedidelis zoologijos sodas ir baseinas. Mokėjome už nakvynę gal po septynis eurus. Tai nemažai, kaip Karpatuose, tačiau gavome ekskursiją po zoologijos sodą, matėme, kaip darbuotojai maitina meškas. Ypač patiko, kai šaukštu joms šėrė uogas“, – pasakojo V.Urbštas.
Prie lygumų pratusiems lietuviams kalnai negailėjo ir kitokių pramogų. Keliautojai apsilankė Volosijankos kaime, kur įsikūrusiam slidinėjimo kurortui lankytojų netrūksta ir vasarą. Čia veikia ilgiausias Ukrainoje keltuvas, kuriuo galima pakilti į Aukštąja viršukalne vadinamą kalną. Kalnas išties aukštas, pakilti ir nusileisti keltuvu trunka kiek mažiau nei valandą.
Čia stebino ne tik kalnų grožis ir lietuviui neįprasta pramoga, bet ir kainos. Bilietas į abi puses tekainavo du eurus. Keltis aukštyn keliautojams buvo gerokai nuobodžiau, nei leistis žemyn, kai prieš akis atsivėrė kalnų viršūnėmis išraižytos tolybės.
Tačiau keltuvas buvo ne vienintelė pramoga – kalno viršūnėje lankytojų laukė restoranas ir už jo esantis savotiškas maisto turgus. Čia buvo galima nusipirkti šašlykų, su lašiniais pakepintų bulvių ir kitokių skanumynų. Tiesa, skanauti verta tik tada, jei nebaugina akivaizdus higienos trūkumas – sovietmetį primenančiais termosais ir arbatinukais tarškinančių moteriškių rakandai greičiausiai neatitiktų jokių reikalavimų.
Kol vieni turistai pildo skrandžius, kiti viršukalnėje puola mėgautis siūlomomis pramogomis – jodinėti arkliais, pasivažinėti keturračiais ar nusileisti lynu. Netrūksta ir dviratininkų, kurie specialiomis trasomis neria žemyn.
„Keista tik tai, kad jie nesugeba palaikyti paprasčiausios tvarkos – surinkti šiukšlių, pataisyti sulaužytos tvorelės, užkasti iškastos duobės ar nupjauti žolės. Jei ne tai – būtų puiku“, – pasakojo vyras.
Šiukšlės lietuvių ekipažams tapo šypseną keliančiu iššūkiu. Į maišus sudėtas atliekas kartais tekdavo vežtis kelias dešimtis kilometrų, kol pavykdavo rasti konteinerį ir jų atsikratyti.
„Kartą kolega kaime net ėmė prašyti žmonių, kad maišelį su šiukšlėmis būtų galima išmesti pas juos – nesutiko. Taip ir vežiodavomės, kol išmesdavome tinkamoje vietoje. Juk nebūtina elgtis kiauliškai, net jei taip elgiasi didelė dalis vietinių“, – sakė V.Urbštas.
Odesa pulsuoja gyvybe
Po Karpatų kalnų keliautojai patraukė Juodosios jūros link. Išvažiavę iš kalnų aplankė Černivcus, Chotynę ir Kamenets-Podoski miestus. Pirmasis sužavėjo itin jaukiu senamiesčiu, kuris yra Austrijos-Vengrijos imperijos plikimas. Chotynės ir Kamenets-Podolski pilys priminė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės aukso laikus – abejose vietose nesunku rasti lietuvių pėdsakų.
Pasigrožėję Vakarų Ukrainos architektūros ir istorijos perlais, keliautojai pasuko galutinio tikslo – Odesos link. Didžiausiame Ukrainos kurorte keletą dienų praleidusius lietuvius nustebino miesto gyvumas. Šalies įstatymai muzikuoti gatvėse leidžia iki 23 valandos, todėl senamiestis virpa nuo įvairiausių instrumentų skambesio, o minios žmonių gėrisi ne tik muzika, bet ir XIV a. totorių įkurto miesto senamiesčiu. Vienas svarbiausių Ukrainos miestų XV a. tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi. Pats miestas Odesos vardu pavadintas, manant, kad šioje vietoje buvo senovės graikų kolonija „Odessos“.
„Įdomu tai, kad vakare klaidžiodami po senamiestį matėme geriančių žmonių. Ukrainos įstatymai leidžia vartoti alkoholį viešose vietose. Tačiau nepastebėjome visiškai girtų ir agresyvių. Galbūt taip sutapo“, – pasakojo V.Urbštas.
Odesa mus panardino į prisiminimus, kuriuos greičiausiai turi tik sovietmečiu gyvenę žmonės. Gatvėse muzikantai groja melodijas iš senų animacinių filmų, skamba rusiški juokeliai, visur lengva betvarkė
Keliautojai aplankė ne tik Odesos senamiestį su legendine pėsčiųjų Deribasovo gatve, „Dvylikos kėdžių“ veikėjo Kisos Vorobjanino, Ostapo Benderio ir vienos iš dvylikos kėdžių skulptūromis, garsiaisiais Potiomkino laiptais, bet ir prabangiuosius Arkadijaus paplūdimius su pramogų zona. Nors tai – pati brangiausia Odeso vieta, kainos ne itin skiriasi nuo kainų Vilniuje.
„Odesa mus panardino į prisiminimus, kuriuos greičiausiai turi tik sovietmečiu gyvenę žmonės. Gatvėse muzikantai groja melodijas iš senų animacinių filmų, skamba rusiški juokeliai, visur lengva betvarkė“, – prisiminė pašnekovas.
Didžiausiame Ukrainos kurorte lietuviai nakvynei pasirinko nuomojamą namelį. Jame galėjo sutilpti iki dešimties žmonių. Tokios nakvynės kaina žmogui – 7 eurai.
„Namelyje maloniai nustebino, kad šaldytuvas – lietuviška „Snaigė“. Savininkė sakė, kad tiesiog užsisakė internetu. Pasirodo jie pardavinėjami ir Ukrainoje. Beje, teko matyti „Audimo“ parduotuvę Kijeve“, – sakė V.Urbštas.
Nustebino lenkai
Kelias į Lietuvą lietuviams neprailgo – vienintelė gaišatis pasitaikė ketant sieną. Grįžimo į Europos Sąjungą teko laukti maždaug penketą valandų. Kaip ir važiuojant į priekį, taip ir grįžtant keliautojų pasieniečiai griežtai netikrino – užmetė akį į daiktus, paklausė, ar neveža ginklų ir praleido.
Ukraina – puikus pavyzdys, kas būtų nutikę, jei būtume pasukę ne Vakarų, o Rytų keliu. Jei kas netikite mano žodžiais – sėskite, nuvažiuokite ir pamatysite. Tai tikrai nebrangu.
„Vienintelis nemalonus dalykas buvo paskutinis lenkų pareigūnas. Pastarasis ir bendravo grubiai, ir sėdėjo tokioje būdelėje, kad jos langelis buvo taip žemai, kad su pareigūnu kalbėtis galėjai tik tupėdamas ar klūpom. Tai tikrai nedera su vakarietiškomis vertybėmis“, – stabėjosi V.Urbštas.
Grįžęs į Lietuvą V. Urbštas tikina supratęs, kad gimtinėje gyvenimas tikrai puikus – kur kas geresnis nei Ukrainoje.
Vyro manymu, neteisūs tie, kurie tikina, kad Lietuvoje prastai, jie tiesiog pasirenka netinkamą atskaitos tašką – senas, demokratines, Vakarų šalis.
„Pažiūrėkite į tas valstybes, kurios atgavo laisvę po Sovietų Sąjungos griuvimo. Lietuva – viena geriausiai gyvenančiųjų iš jų. Ukraina – puikus pavyzdys, kas būtų nutikę, jei būtume pasukę ne Vakarų, o Rytų keliu. Jei kas netikite mano žodžiais – sėskite, nuvažiuokite ir pamatysite. Tai tikrai nebrangu“, – įsitikinęs keliautojas.
