Kadaise V.Kilšauskienė-VIOLA dirbo televizijoje, save vadino montažo režisiere, tačiau vieną dieną viskas taip pabodo, kad ji ėmė ir pasuko kūrybos link – tapo lėlininke.
Lėlių gaminimas – tai darbas, kurį užmiršote. Kol suaugęs pagamina vieną lėlę, vaikas „iškepa“ jų penkias.
„Supratau, kad nebenorių tų verslų, pavaldinių – nieko. O ir pinigų man užtenka“, – rėžė pašnekovė.
Šiandien už jos rėmeliuose įtaisytus kūrinius pirkėjai nesibodi pakloti ir kelių tūkstančių eurų. Interjero puošmenos iškeliauja į Rusiją bei kitas užsienio šalis. Nuo prekystalio Kaziuko mugėje jos nušluojamos itin greitai. Savo kūrybiniais gebėjimais moteris noriai dalijasi ir su kitais – veda edukacines lėlių gaminimo pamokėles.
„Lėlių gaminimas – tai darbas, kurį užmiršote. Kol suaugęs pagamina vieną lėlę, vaikas „iškepa“ jų penkias. Užsiėmimų metu žmonės pas mane užmiršta viską – pasineria į save vaikystėje, kai niekas nerūpėjo, vyravo vaikiškas nerūpestingumas. Net mandri bankininkai sėda ir kuria lėles. Ypač tokia kūryba patinka persidirbusiems žmonėms.
Kartą į savaitės trukmės kursus sodyboje atvyko tokia dama. Ir prasidėjo mandrumai: „Ką aš čia pas tave veiksiu?“. Tujino. Kitą rytą radau ją jau 6 valandą sėdinčią ir kuriančią. Netrukus ėmė kreiptis į mane jau pagarbiai – „jūs“. Galiausiai tapau „mokytoja“. Po savaitės ta dama nenorėjo išvykti – siekė pabaigti lėlę, savęs paties atvaizdą senatvėje“, – tai, kad daugelio požiūris į šį užsiėmimą pasikeičia bedirbant, patikino Violeta.
Kuria savo paties atvaizdą
Moteris pripažįsta, kad dažniausiai žmonės sukuria į save panašius lėlių veidus. Sunkiausia kurti vaikų mimikas. Viena brangiausių pasaulyje parduotų lėlių ir buvo – kūdikis. Paklota už ją ne viena dešimtis tūkstančių eurų.
„Aš labai nemėgstu kurti vyrų-lėlių. Bet tenka. Kartą viena moteris užsakė sukurti jos prokuroro vyro lėlę. Dovanojo išėjimo į pensiją proga“, – tai, kad lėles žmonės užsako įvairiausiomis progomis, teigė pašnekovė.
Lėlės karkasas – iš vielos, galva, kuri, mokantis kurti, lipdoma apie savaitę, – iš modilino. Kūnui pagaminti naudojami siūlai. Kūrybos procese ne vienas užtrunka apie 12 val. per dieną. Kol moterys kuria, vyrai dažniausiai sodyboje žvejoja. Kursai trunka savaitę. Po jų kiekvienas dalyvis į namus iškeliauja su 1 tūkst. eurų vertės lėlyte. Kiti užsilieka ir toliau gilinasi į šio užsiėmimo subtilybes.
Pozityvumo įpučia ir sunkiai sergantiems
„Vedu programas ir sunkiai sergantiems žmonėms, neįgaliesiems. Kiek daug mano mokinių jau išėjo anapilin… – trumpam susimąsto Violeta. – Kartą susitikau vieną buvusią mokinę, sergančią vėžiu – ketvirta stadija. Pasidažiusi lūpas raudonai, visa švyti. Toks energijos užtaisas!“.
Būta, anot jos, ir sunkia depresijos forma sergančių klientų. Vieną, užsidariusią savyje moterį, į sodybą atvežė jos vyras. Keletą dienų ji tūnojo kambaryje. Galiausiai lėlių gamyba įtraukė ir ją.
„Protino tuomet mane kiti – kodėl prisiimi tokia liga sergančių? Kas būtų, jei jie ką sau pasidarytų tame kambaryje? Bet negalėjau atsukti nugaros. Lėlių gamyba – puiki reabilitacija sergant bet kokia liga“, – patikino Violeta.
Gamindama lėles ji dirba su dantų technikams, odontologams įprastais įrankiais. Negražių, prastų lėlių pagaminti, anot Violetos, neįmanoma. Visos jos skirtingos ir visos jos – ypatingos.
Sodybos teritorija užima 6 hektarus
Tačiau lėlių kūryba ir edukacinės programos nėra vienintelė šios energijos kupinos moters veikla. V.Kilšauskienė kartu su savo antrąja puse valdo kaimo turizmo sodybą „Prie Labanoro“. 2012 metais sodyba duris atvėrė Molėtų rajono vienkiemyje prie Šlavino ežero ir Labanoro regioninio parko. Jos teritorija bene didžiausia iš visų Lietuvoje veikiančių sodybų – siekia net 6 ha. Tad kiekvienas poilsiautojas atras ramų kampelį, skirtą tik jam.
„Sodyboje pristatėme naujovę Lietuvoje – medines palapines. Vienoje gali poilsiauti 6 žmonės. Nakvynė Labanoro regiono parko pakraštyje – tai, ką turėtų išbandyti visi“, – patikino Violeta, pati su mylimuoju gyvenanti šioje paveldėtoje sodyboje.
Paklausta, ar pelninga šiomis dienomis turėti kaimo turizmui skirtą lopinėlį, pašnekovė tik šyptelėjo: „Pragyvename tikrai ne iš to. Mano vyras, kuris pagal specialybę yra kraštovaizdžio dizaineris, pluša Vilniuje.
Sodyba – daug jėgų ir laiko reikalaujantis turtas. Pati viena žolę pjaunu. Pagalvokit, kokia teritorija. Vis bambu vyrui: „Nupirk traktorių galingą“. O jis… Vaikai tikrai nesiveržia į sodybą – nenori į ją, kaip būsimą paveldėtą verslą žiūrėti. Nebus kam palikti. O ir darbininkų, kurie padėtų, trūksta. Tiesiog nelikę žmonių kaime. Tad ir tvarkomės viską patys.“
Sodybos salę puošia lėlėmis
„Prie Labanoro“ ypač pamėgę iš Anglijos, Norvegijos, Belgijos sugrįžę emigrantai. Dažnos ir vestuvių šventės, kurių metu užsieniečiai veda lietuvaites.
„Atvykę į mūsų sodybą užsieniečiai stebisi, kokie esame turtingi, kiek žemės neva turime. Jiems tai – retas reiškinys“, – nusijuokė Violeta.
Moteris prisipažįsta, dažnų „balių“ sodyboje netrokštanti, tačiau vienam kitam klientui leidžianti suorganizuoti savąją šventę. Leidžia, nes reikia tą sodybą išlaikyti.
„Sodybos salytę pavadinome „Fėjų sale“. Kodėl? Nes joje dažnai iškabinu savo lėles. Gal dešimt jų. Nepatikėsite, vyksta stebuklai – niekas, net ir pats girčiausias, nė vienos per linksmybes nebuvo sugadinęs. Nedrįsta. Tai man – savotiška savųjų darbų paroda. Kartais tenka vieną kitą tos parodos eksponatą ir parduoti“, – dar vieną švenčių sodyboje teigiamą aspektą įvardijo pašnekovė.
