Jaunuoliai per penkis mėnesius apsilankė Italijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Juodkalnijoje, Albanijoje, Šiaurės Makedonijoje, Kosove, Bulgarijoje Turkijoje, Irane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Indijoje, Mianmare ir Tailande.
Vaikinai iš Lietuvos į Milaną skrido lėktuvu, keltu kėlėsi iš Irano į Jungtinius Arabų Emyratus ir iš ten skrido į Indiją. Visą kitą atstumą (apie 18 814 kilometrų) jie įveikė keliaudami žeme. Kelionės metu vaikinai važiavo su pakeleivingomis mašinomis, naudodamiesi internetine platforma „Couch Surfing“ apsistodavo pas vietinius žmones, o kartais miegodavo ir palapinėse. „Tai buvo geriausias dalykas mūsų gyvenime. Norime dar“, – sutartinai kartoja jie ir dalinasi savo kelionės įspūdžiais.
Pirminė idėja – keliauti aplink pasaulį
Vaikinai pasakoja, kad noras keliauti viduje kirbėjo jau seniai. Visgi, vaikinai bandė gyventi įprastą gyvenimą: pabaigę mokyklą Klaipėdoje įstojo į universitetą Vilniuje, mokėsi ten dvejus metus. Nepaisant to, noras ieškoti kažko neatrasto vis neapleido todėl tiek vienas, tiek kitas pasiėmė akademines atostogas ir iškeliavo svetur.
„Visiškai atsitiktinai antrame kurse iškeliavau į Džersio salą (sala Lamanšo sąsiauryje – aut. pastaba), kurioje praleidau pusmetį. Ten sutikau vieną prancūzą, kuris ilgainiui tapo mano draugu. Tas vaikinas su manimi pasidalino planais, ką veiks po Džersio salos: jis ruošėsi su savo mergina penkiems mėnesiams keliauti į Pietų Ameriką. Tada pamąsčiau: jis mano bendraamžis, kodėl negaliu ir aš? Anksčiau prancūzas buvo keliavęs po Naująją Zelandiją. Jis man sakė, kad kelionės yra geriausias dalykas, kokį tik žmogus gali daryti. Neilgai trukus grįžau į Lietuvą, susitikau su Domantu, pasidalinom savo mintimis ir taip gimė mūsų idėja“, – prasitaria Laurynas.
„Ieškojau savanorystės projektų: bet norimos vietos niekur negavau. Vieną naktį grįžęs iš darbo sumąsčiau, kad norėčiau keliauti į Afriką: ji visada atrodė tokia tolima, nepasiekiama, niekas ten nevažiuoja iš pažįstamų. Taip ir padariau: ši pirmoji mano kelionių patirtis man labai patiko. Taip ir nutinka, kai viena karta pabandai, nori dar. Pradeda atrodyti, kad bet kur galėtum kuo puikiausiai išgyventi“, – priduria Domantas.
Aptarinėdami savo asmenines keliones prie kavos vaikinai nusprendė norintys keliauti po pasaulį. Todėl daug nemąstę persikėlė į Londoną, ten dirbo ir pradėjo taupyti pinigus didžiajai kelionei. „Užsiminiau, kad norėčiau apsilankyti Balkanuose, Pietų Amerikoje, Azijoje. Susitikę su Laurynu kartu susijungėme visus tuos taškus, kuriuos norėtumėm aplankyti. Pirminė idėja buvo labai abstrakti, tiesiog norėjom apkeliaut gaublį, todėl nusprendėm to siekti“, – pasakoja Domantas.
Į kelionę – be plano
Vaikinai dirbo Londone ir po truputį pratino artimuosius prie minties, kad planuoja keliauti autostopu į Rytus. „Normali reakcija buvo iki tol, kol nepasakiau, kad keliausim į Iraną. Tada tėtis pasakė ne“, – prisimena Laurynas.
Vaikinas pasakoja, kad nors su Domantu Londone kartu dirbo ir gyveno, per tą laikotarpį detalaus plano, kaip atrodys jų kelionė, jie taip ir nesukūrė: „Dar dirbdami Londone nusipirkome didelį žemėlapį ir tiesiog dėliojome smeigtukus, kaip nukeliauti iki tos tolimosios Indijos: ar per Iraną, Pakistaną, ar per Kazachstaną, Uzbekistaną. Štai ir visas mūsų planavimas. Realiai išvažiavome visiškai nepasiruošę, susikrovėme kuprines paskutinį vakarą. Pamenu, manęs daug kas klausė: tai koks tas planas? Aš nieko negalėdavau atsakyti, nes jo tiesiog nebuvo“.
Domantas pataria bent jau kuprinę pradėti krautis likus mažiausiai savaitei iki kelionės ir pasiimti su savimi tokius drabužius, kurių nebūtų gaila išmesti.
„Ir būtinai rekomenduoju pasiskaityti kitų keliautojų „blogų“ ir pažiūrėti aktualių vaizdo įrašų. Mes tikrai pasiėmėme per daug daiktų: niekam nereikia dvejų džinsų, užklotų, rankšluosčių ar trijų megztinių. Rytų šalyse visas tikrai pigu, jeigu kažko reikia, galima nusipirkti“, – vienas kitam pritardami kartoja vaikinai.
Tiesa, vienas svarbiausių dalykų, kuriuo reiktų pasirūpinti dar būnant gimtinėje – vizos. Keliautojai Lietuvoje visiškai nesidomėjo, kur jiems kokių vizų reikės, todėl išvažiavo be jų. Dėl šios klaidos vaikinai turėjo praleisti net mėnesį Turkijoje (kad gautų Irano vizą) ir pakoreguoti savo kelionės planus (nevykti į Pakistaną ir kelionę užbaigti Tailande).
Statėsi palapinę šalia verslo centrų
2018 metų spalio 17 dieną keliautojai išlipo Milano oro uoste – tai buvo pradinis jų kelionės taškas. „Išlipome, pasiėmėme kurpinės, parūkėme. Tada susivokėme realybę, kad esame už Milano: o kaip mums dabar nukeliauti iki centro? Stovim ir galvojam: ką daryt?“ – prisimena Laurynas.
Pagrindinė vaikinų kelionės filosofija – keliauti kiek įmanoma pačiu pigiausiu būdu. Visgi, pirmą vakarą iki Milano centro jie nusigavo traukiniu ir pirmąją naktį praleido svečių namuose. „Mums reikėjo ramiai apmąstyti, ką toliau darysime“, – prasitaria Domantas. „Iš tikrųjų, šiek tiek apėmė neviltis: suvokėme, kad kelionė tikrai bus sunki ir brangi“, – priduria Laurynas.
Ryte keliautojai nusprendė, jog metas pradėti kelionę. Jiedu autobusu nukeliavo už miesto, ten buvo suplanavę pasiekti degalinę, kurioje būtų galima stabdyti pakeleivingas mašinas.
„Buvo labai sunku patekti kuo arčiau autostrados, nes visur aplinkui didelės metalinės tvoros: jas perlipti nėra lengva. Ėjome per kažkokią ligoninę, laukus. Pačią pirmą dieną išsitepiau visus drabužius. Galiausiai, atėjome iki tos degalinės ir ten užstrigome penkias valandas: niekaip nepavyko susistabdyti mašinos. Italijoje keliauti autostopu – labai sunku: praktiškai niekas nekalba angliškai. Pavyzdžiui, sustoja mašina, tu klausi, ar jie keliauja Bergamo kryptimi, o jie tau tiesiog pradeda aiškinti, kur yra Bergamo ir kaip iki jo nukakti“, – sunkią kelionės pradžią prisimena Laurynas.
– Mums taip ir nepavyko pajudėti iš tos degalinės, todėl grįžome atgal į centrą ir aštuntą valandą vakaro tiesiog sėdome į autobusą ir važiavome į Veroną.“
Domantas prisimena, jog vakaras Veronoje buvo labai gražus, todėl vaikinams nesinorėjo niekur apsistoti: labiausiai troškome važiuoti į priekį. Keliautojai taip ir padarė: tik atvykę į Veroną net neaplankė senamiesčio, o iškart keliavo į miesto pakraštį. Jie planavo permiegoti palapinėje ir ryte keliauti autostopu: „Visas Veronos miesto pakraštys – industrinis rajonas. Niekur nebuvo normalios vietos pastatyti palapinę, todėl ieškojome krūmų. Ir radome – tarp aukštų viešbučių ir verslo centrų.“
„Eidami gatve pamatėme tuos krūmus, tada suvokėme, kad tai visiškai mūsų „spotas“. Buvo antra valanda nakties, su telefonu apsišviesdami statėme palapinę. Girdėjome įvairius garsus, baiminomės, kad neateitų apsauga iš aplinkinių pastatų. Mes žinojome, kad miestuose negalima statyti palapinių ir jose miegoti, bet visgi atsigulėme ir pabandėm užmigti: „kaip bus, taip bus“ – mąstėme prieš užmerkdami akis“, – priduria Laurynas.
„Žmonėms susimoki kalbomis“
Po nakties palapinėje keliautojai kilo su saule ir pradėjo „gaudyti“ pakeleivingas mašinas. Paklausti, ar prisimena patį pirmą juos pavėžėjusį žmogų, vaikinai nė sekundės nesuabejoja – tai buvo net ne italas, o moldovų kilmės vyras.
Miegojome iki tol, kol pakilo saulė. Atsikėlėm, nuėjom į prekybos centrą, apsiprausėm, pavalgėm ir pradėjom „tranzuoti. Mums sustojo moldovas, kuris visą kelionės laiką kalbėjo rusiškai, o mūsų rusu kalba – tikrai prasta. Jautėsi, kad žmogus trokšta išsišnekėti. Tiesa pasakius, didžioji dalis vežusių žmonių to norėjo. Todėl žmonėms ir sumoki kalbomis: arba tu jiems pasakoji istorijas, arba tiesiog jų klausai. Tąkart mes pasirinkome antrąjį variantą: klausėme ir linksėjome galvomis. Buvo nesudėtinga, žmogus paprastas – emigrantas. Manau, būtent tas paprastumas ir lėmė tai, jog jis nusprendė mus pavežti“, – prisimena Domantas.
„Jis mus netgi pavežė papildomus 20 kilometrų iki miestelio Vinčenzo, nors jam buvo visiškai nepakeliu“, – priduria kitas keliautojas.
Per pirmąją savaitę Laurynas ir Domantas pabuvojo keturiose šalyse. Per tokį trumpa laiką sutiko nemažai žmonių, aplankė įdomių vietų, patyrė įvairių įspūdžių. Visgi, viduje Laurynas ir Domantas išgyveno skirtingas emocijas.
Laurynas pasakoja, kad jautėsi kaip ant sparnų, išsilaisvinęs: „Atrodė, kad tai yra būtent tas dalykas, kurį aš noriu visada: susipažinti su naujais žmonėmis, keliauti, truputėlį pagyventi ir valkatėlės gyvenimą.“
Domantas prasitaria, kad jautė visai ką kitą – keliaudamas pirmąją savaitę nejautė pasitenkinimo. Nežinau, gal tai priklauso nuo nusiteikimo: keliaujant tokiu būdu svarbiausia yra susikoncentruoti į patį procesą, o ne į tikslą, kurį nori pasiekti. O man buvo atvirkščiai: aš galvojau tik apie tą vietą, kur mes turime atsidurti. Ir tai išties slėgė.“
Naktis atokiame Kroatijos vienuolyne
Kaip pasakoja Laurynas, jau pirmąją savaitę spėjo peršalti: spalio mėnesį Pietų Europoje naktys buvo vėsios. Keliautojams būnant Kroatijoje netgi siautė sezoninis Bora vėjas (šiaurės ar šiaurės rytų katabatinis vėjas Adrijos pakrantėse – aut. pastaba). Šiose apylinkėse vaikinams niekaip nesisekė susistabdyti mašinos, tačiau besvarstant, kur visgi pasistatyti palapinę ir praleisti naktį, sustojo mašina.
„Mašiną vairavo vyriškis. Mus veždamas jis vis klausinėjo, kokia kryptimi mes keliaujame, kur žadame apsistoti. Visgi bendrauti buvo sunku, nes jis visiškai nešnekėjo angliškai. Visa komunikacija vyko per „Google“ vertėją. Mes prasitarėme, kad statysimės palapinę ir miegosime gamtoje, bet tada jis pasakė, jog turi draugą, kuris nuomoja butus. Deja, jam prisiskambinti nepavyko, todėl vyras pasiūlė apsistoti pas jį. Laurynas per „Google“ vertėją paklausė, kuo jis užsiima. Tada ir sužinojome, jog jis – vienuolis“, – patirtimi dalinasi Domantas.
Vaikinai pamena atvažiavę į didelį vienuolyną. Patekus į vidų jiems teko eiti ilgais, vingiuotais koridoriais. Galiausiai, vienuolis atvedė juos į virtuvę, kurioje jau buvo patiekta vakarienė ir ant stalo sudėti vyno buteliai bei tradicinis keturiasdešimties laipsnių stiprumo gėrimas Rakija.
Keliautojai juokaudami prisimena, jog tik atvykę iškart tikrino, ar kambaryje nėra kamerų. „Paprastai žmogus tokio gerumo nelabai moka priimti. Visada galvoja išlieka ta mintis: o kodėl jie mums padeda ir ko iš mūsų nori?“, – sako Domantas.
Laurynas priduria, kad tokiose situacijose visuomet suveikia saugumo instinktas, visgi tąkart viskas klostėsi gerai: „Vienas vienuolis labai gerai kalbėjo angliškai, todėl pirmąjį vakarą labai daug bendravome, diskutavome apie budizmą, žinoma, vakarieniavome ir gėrėme vyną. Vienuoliai mums pasakojo apie Kroatijos istoriją: kaip atsiskyrė nuo Jugoslavijos ir dabar kenčia nuo Serbijos, o mes pasidalinome Lietuvos istorine patirtimi su Sovietų Sąjunga. Pokalbio metu vienuoliai tikrai negailėjo vyno. Po vakarienės kunigas, kuris mus pavežė, pasiūlė vykti apžiūrėti miestelio pavadinimu Karlobagas. Mes nežinojome, kur einame, tiesiog sekėme paskui. Galiausiai, jie atvedė mus į barą ir užsakė dar Rakijos. Įdomi patirtis: sėdėjome bare su kunigu, kuris visiškai nekalbėjo angliškai, ir gėrėme keturiasdešimties laipsnių stiprumo Rakiją.“
Patys svetingiausi žmonės – Irane
Keliaudami per skirtingas šalis vaikinai sau asmeniškai sulaužė ne vieną vyraujantį stereotipą. Bene labiausiai keliautojams atmintyje įsirėžė Iranas. Laurynas ir Domantas nė kiek neabejodami sutinka, kad būtent šios šalies gyventojai yra patys draugiškiausi ir svetingiausi.
„Mane taip nustebino jų gerumas. Iraniečiai – labai svetingi. Iš tikrųjų, tai nesu sutikęs svetingesnės tautos. Pavyzdžiui, dauguma britų imituoja, jog yra itin malonūs, o iraniečiai, iš tikrųjų, tokie yra. Jeigu atvirai, man kartais netgi būdavo nejauku pas juos viešėti: mums lietuviams tas gerumas, svetingumas tikrai nėra įprastas“, – prasitaria Domantas.
Irane vaikinai apsistojo pas įvairius žmones, kuriuos surasdavo per internetinę platformą „Couch Surfing“. Patį pirmąjį vakarą jie viešėjo pas tris vietinius studentus. Laurynas pamena, kokie laukiami jie jautėsi: „Įėjome į namus, o ten mūsų laukė aštuoni žmonės. Iš pradžių, mes galvojome, gal jie tiesiog taip gyvena, o pasirodo, didžioji dalis tų žmonių buvo bute gyvenančių iraniečių draugai, kurie atvyko tiesiog į mus pažiūrėti ir su mumis pabendrauti. Visi pradėjo kviesti kitą dieną pasisvečiuoti pas juos. Taip ir padarėme: kiekvieną dieną važinėjome po iraniečių namus, susipažindavome su jų tėvais, pietaudavome kartu su jais.“
Abu keliautojai prisimena netgi tokių momentų, kai iraniečiai tarpusavyje konkuravo dėl teigiamo įvaizdžio turistų akyse arba netgi draudė keliautojams išvykti.
„Jeigu esi sutaręs leisti laiką su kitais žmonėmis, jie nuolat klausia: „Tai ką, pas mus neįdomu?“. Pamenu, įkėliau nuotrauką iš Irano su atitinkamu prierašu, tai vienas vietinis pakomentavo: „Tai kur jums labiausiai patiko Irane?“. Šis dalykas tikrai labai įdomus: jie labai nori, kad žmogus pas juos jaustųsi kaip tik įmanoma geriausiai. Taip yra dėl to, nes Irane beveik nebūna turistų, – pasakoja Laurynas.
– Kitą kartą apsistojome pas vietinius brolį ir sesę Širazo mieste. Tąkart draugai iraniečius pakvietė vakarienės ir jie pasiėmė mus drauge. Būtent tą vakarą turėjome išvažiuoti į Bander Abaso miestą. Vakarieniaujame, o mums iki autobuso išvykimo laiko lieka vis mažiau. Galvojome, pavalgysime ir nuvažiuosime į stotį su taksi. Aišku, maistas vėlavo. Iraniečiai vis tvirtino, kad tikrai spėsime.
Valgydami užklausėme, ar jie galės pavežti mus iki stoties, o jie nustebę leptelėjo, kad niekur nereikia skubėti ir kategoriškai liepė pabūti dar viena diena ilgiau. Taip ir nutiko: jie mūsų nepavežė, taigi pabėgome nuo stalo ir išskubėjome į autobusų stotį.“
Abu vaikinai sutartinai sako, kad keliaujant Irane privalu gyventi pas vietinius (ne viešbučiuose, ar svečių namuose). Jų teigimu, šioje šalyje praktiškai niekas nekalba angliškai, todėl miestuose nelabai yra veiklos. „Pavyzdžiui, Urmijoje (miestas Irane – aut. pastaba) turėjome pasilikti tik vieną dieną, bet vien dėl ten sutiktų žmonių pasilikome aštuonias. Kiekvieną dieną surasdavome ką veikti: nuvažiuodavome pas kažką į svečius, kartu su vietiniais valgydavome pietus, bendraudavome. Kai mums reikėjo išvažiuoti, vienas iranietis vos laikė ašaras“, – prisimena Domantas.
Irano jaunimas – maištaujantis prieš taisykles ir modernus
Viešėdami Irane Laurynas ir Domantas įsitikino, jog vietinių gyvenimas tikrai skiriasi nuo mums įprasto Lietuvoje. Tačiau abu jie sutinka, kad ir kokia bebūtų kultūra, visame pasaulyje jaunimas nori laisvių bei teisių, iraniečiai – ne išimtis.
„Žmonės gatvėse negali groti, linksmintis, o nesusituokusioms poroms eiti susikibus už rankų – draudžiama. Merginos negali būti nei dainininkėmis, nei šokėjomis ir visada privalo ryšėti skarelę ant galvos. Kitu atveju, ji gali būti uždaryta į areštinę“ – pasakoja Laurynas.
„Alkoholis yra uždraustas visoje šalyje, bet visi geria namuose. Visi gauna vyno ar stipresnių gėrimų. Irane visai kitokia kultūra: ten nėra barų, todėl visi vienas pas kitą eina į svečius. Jie visus gimtadienius švenčia savo namuose, slaptai geria alkoholį, linksminasi. Aišku, kaimynai niekada niekas nieko nesako, nes jie tokie patys. Tikrai pastebėjome, kad Iraniečiai maištauja prieš nustatytą tvarką: netgi gatvėse matėme muzikantų, kurie grojo gitaromis“, – teigia Domantas.
Laurynas pasakoja, kad vietiniai lankosi netgi Irane uždraustuose internetiniuose tinklalapiuose: „Ten yra uždraustas socialinis tinklas „Facebook“, tinklalapis „Youtube“, tačiau visi norintys parsisiunčia IPM programėles, pasikeičia IP adresus ir jais naudojasi.“
