„Nors tai neskamba, kaip patraukli kelionių kryptis, prieš kokius trejus metus rašiau svajonių sąrašą ir įrašiau, kad noriu tranzuoti per Rusiją“, – sakė Saulė.
Į Rusiją ji pasiryžo keliauti gavusi pasiūlymą aplankyti savo draugą, tuo metu gyvenusį Rusijos rytuose, Vladivostoke. Supratusi, kad tai ideali proga pabėgti ir pajausti visišką ramybės ir tuštumos jausmą, 2017 metų pradžioje išsiruošė į kelionę.
Ji nebuvo lengva. Pirmiausia dėl to, kad tranzuoti mergina ryžosi sausio mėnesio pabaigoje. Tačiau kaip didžiausią iššūkį Saulė įvardino ne sudėtingas oro sąlygas, bet rusų kalbą, kurią mokėjo tik šiek tiek.
„Kai susistabdydavau automobilius, juos vairuojančius žmonės paklausdavau, kur jie važiuoja: tiek galėjau pasakyti. Tada jau sakydavau, kad nekalbu rusiškai. Bet kartais jie vis tiek man pasakodavo įvairias istorijas rusiškai. Galbūt jie galvodavo, kad viską suprantu, nes pradžioje juos užkalbindavau?“, – svarstė Saulė.
Ji neslėpė, kad esmines frazes versdavosi „Google Translate“ programėle.
„O jei vis tiek neišeidavo susikalbėti su vairuotoju, tiesiog važiuodavome tylėdami. Suprantu, kad tie žmonės, kurie ima pakeleivius, trokšta bendravimo, tačiau aš nieko negalėjau padaryti“, – pasakojo kaunietė.
Savo kelionę ji buvo iš anksto kruopščiai suplanavusi. Pavyzdžiui, numačiusi, iki kurio miesto turi nukeliauti. Nors tarp jų atstumai būdavo dideli (kartais – ir iki 1000 km), jai sekėsi įgyvendinti planą.
Laimė nusisuko tik keliaujant iš Kazanės į Permę. „Buvo tokia diena, kai visiškai nestojo žmonės. Tą dieną nuvažiavau tik 200 km ir supratau, kad nenukeliausiu iki Permės. Sustojau tokiame Kilmez kaime, kuriame radau kavinę. Galvojau, gal eiti prie žmonių ir prašyti nakvynės, bet taip ir neišdrįsau...“, – apie vieną juodžiausių kelionės dienų pasakojo mergina.
Tačiau netrukus kavinėje ją užkalbino vyras. „Jis kalbėjo grubiai; nesupratau, ką sakė, buvau baisiai pavargusi, todėl pravirkau. Galiausiai jis pasikvietė mane pernakvoti pas save, ir, kadangi neturėjau, kur eiti – sutikau. Kai išėjome iš kavinės, jis nukrito į pusnį. Supratau, kad jis buvo stipriai išgėręs, todėl reikėjo jam padėti“, – pasakojo keliautoja.
Dar didesnis šokas ją ištiko, kai pamatė, kaip svetingasis girtuoklis gyvena.
„Jo namuose mus pasitiko tušti kambariai ir senutėlė vyriškio mama. Ji man papasakojo, kad sūnus pragėrė beveik visus čia buvusius baldus. Net durys tarp kambarių buvo išimtos ir parduotos, norint gauti pinigų alkoholiui“, – pasakoja Saulė.
Nepaisant skurdžios aplinkos, motina ir sūnus lietuvę priėmė svetingai. „Nors gyveno labai skurdžiai, šie žmonės man davė viską, ką turėjo geriausio. Pavalgydino, užleido savo lovą, o kitą rytą nenorėjo išleisti“, – prisiminė Saulė.
Maloniausia kelionės dalis – Baikalo ežeras
Nors kelionėje patyrė ir sunkumų, kai kurios jos dalys įsiminė kaip ypač malonios. Maloniausia jos dalis prasidėjo pasiekus Baikalo ežerą.
„Ten pasitiko nuostabi ir įspūdinga gamta. Šiek tiek gailėjausi, kad nevažiavau traukiniu, nes ten jo bėgiai nusidriekę palei ežerą, tačiau mano planas buvo kitoks“, – pasakojo mergina.
Tranzuojant į Olchono salą ji susipažino su vietiniu vairuotoju – buriatu. Jis lietuvei pasiūlė prisijungti prie jo organizuojamos ekskursijos.
„Kartu važiavo anglakalbis gidas, todėl buvau laiminga, gavusi galimybę pagaliau ne tik išgirsti, bet ir suprasti istorijas apie buriatų gyvenimo būdą šiose apylinkėse“, – sakė keliautoja.
Ją nustebino ne vienas buriatų gyvenimo faktas. Pavyzdžiui, žinia, kad tik 2005 metais Olchono saloje buvo įvesta elektra.
„Vairuotojas pasakojo, kaip mokyklos laikais skaitydavo Tolstojų prie žibalinės lempos, o mama pykdavo, nes nuo jos aprūkdavo lubos. Kaip keista ir tolima man tai atrodė!“, – neslėpė jauna keliautoja.
Kalbėdama apie šią Rusijos ir kelionės dalį, ji išdavė, kad labiausiai ją sužavėjo vietinių gyventojų pagarba gamtai.
„Įstrigo, kad prie miško buvo lentelė su užrašu „nesikeikti“, nes tai yra šventa vieta. Atrodo, kad šie žmonės gyvena visiškame paprastume šalia gamtos. Tiesa, dabar dažniausiai jie užsiima turizmu“, – pasakojo Saulė.
Tačiau Rusija – kontrastų šalis. Tuo mergina įsitikino miestuose. „Gaila, kad ten atliekų rūšiavimas dar nėra paplitęs. Vieninteliame Jekaterinburge pastebėjau plastiko, stiklo, kartono perdirbimo konteinerių. Dažnai matydavau, kaip tolimųjų reisų vairuotojai palieka savo šiukšles pakelėje, dėl to darydavosi pikta“, – atvirai sakė Saulė.
Viename miestelyje prie Baikalo žmogus, pas kurį nakvojau, įspėjo, kad būčiau atsargi gatvėse. Jis sakė, kad, kadangi artimiausias policijos departamentas yra už 40 km, ten niekas nesilaiko Kelių eismo taisyklių, o neretai važinėja girti.
Dar viena į akis kritusi problema – nesaugus vairavimas. Dauguma vairuotojų nesirūpina nei savo, nei aplinkinių sveikata ir gyvybe.
„Dažniausiai vairuotojai segasi diržą ne tam, kad būtų saugiau, o tam kad nesustabdytų ir nenubaustų policija. Dauguma viršija greitį, pavojingai lenkia kitas mašinas. Viename miestelyje prie Baikalo žmogus, pas kurį nakvojau, įspėjo, kad būčiau atsargi gatvėse. Jis sakė, kad, kadangi artimiausias policijos departamentas yra už 40 km, ten niekas nesilaiko Kelių eismo taisyklių, o neretai važinėja girti“, – atskleidė mergina.
Rusai – tokie kaip ir visi kiti europiečiai
Keliavusi daugelyje Europos šalių mergina negalėtų išskirti tam tikrų Rusijos žmonėms būdingų charakterių savybių. Anot jos, iš esmės žmonės yra visur panašūs. Bet būtent jie yra svarbiausia kelionės dalis.
„Nors keliavau viena, visą laiką buvau apsupta šiltų, geranoriškų žmonių. Ir išties geriausi atsiminimai išliko ne iš aplankytų vietų, o sutiktų žmonių ir veiklų su jais. Tai ypač ryškiai pajaučiau, kai atvykau į Novosibirską. Tada pirmą kartą šioje kelionėje pasijutau vieniša. Buvo liūdna ir nuobodu slampinėti vienai po niūrų, pilką miestą. Neturėjau su kuo pasikalbėti...“, – prisiminė lietuvė.
Nakvynę ji dažniausiai rasdavo per programėlę Couchsurfing. Per dieną sulaukdavo virš dešimt pasiūlymų.
Pasiekusi kelionės tikslą – Vladivostoką, mergina sakė negalėjusi patikėti, kad tai – jau kelionės pabaiga.
„Pamenu, įvažiuojant į Vladivostoką galvojau: „Tai ką, čia jau viskas?!“ Rodos, nuvažiavau tokį kelią, bet nejaučiau pilnumo, kažko trūko. Žmonės man sakė, kad esu drąsi, tačiau aš nesu tokia. Manau, drąsus žmogus yra tada, kai įveikia savo baimę. O aš tranzuoti niekada nebijojau, man seniai tai tapo įprasta“, – sakė Saulė.
Visgi keliaudama į Rusiją antrą kartą mergina sakė keistų savo kelionės planus.
Ji neslepia, kad vis tik norėtų išbandyti kelionę traukiniu, išmokti geriau orientuotis žemėlapiuose bei, žinoma, pramokti rusų kalbos.
O tiems, kam kelionės autostopu nėra svetimos, Saulė pataria apsišarvuoti kantrybe ir nepykti ant vairuotojų, kurie nesustoja.
„Kartais, kai tenka ilgai laukti, tikrai darosi apmaudu. Tada svarbu prisiminti, kad niekas niekam nėra skolingas ir neprivalo nieko paimti vien todėl, kad sugalvojai atsistoti ant kelio. Žmonės, kurie sustoja, daro tai iš geros valios ir asmeninių priežasčių“, – paprasta tiesa pasidalino keliautoja.
