Ar dažnai pasitaiko orlaivių susidūrimų ore?
Orlaivių susidūrimai ore yra ypač reti, rašo Aviacijos pasaulis. Iš esmės visi komerciniai ir daugelis karinių orlaivių turi transponderius, kurie bendrauja vieni su kitais ir gali pranešti apie galimai pavojingą lėktuvų kursų susikirtimą. Savo darbą dirba ir oro eismo kontrolieriai, kurie turi užtikrinti, kad skirtingi lėktuvai laikysis skirtingame aukštyje ir nepasipainios vienas kito kelyje. Padeda tai, kad kalbame apie trimatę erdvė – lėktuvai visada turi vietos prasilenkti.
Didžioji dalis orlaivių susidūrimų ore įvyko lėktuvams leidžiantis arba kylant. Tai yra, skraidant intensyvaus eismo zonose netoli oro uostų ir aerodromų. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad absoliučioje daugumoje susidūrimų bent vienas iš lėktuvų buvo mažas. Kontroliuoti mažesnių ir didesnių orlaivių skrydžius bendroje oro erdvėje nėra taip lengva, tačiau padeda nustatytos draudžiamos skrydžių zonos bei kitos saugumo taisyklės.
Štai 1971 metais „All Nippon Airways“ (ANA) „Boeing 727“ susidūrė su Japonijos oro savisaugos pajėgų naikintuvu „F-86F Sabre“. Naikintuvą pilotavo 22 metų amžiaus kursantas. Susidūrimas įvyko 7,9 km aukštyje – jaunas pilotas tiesiog laiku nepastebėjo lėktuvo. Jis, beje, buvo vienintelis išgyvenęs katastrofą, nes jam pavyko katapultuotis. Šioje avarijoje žuvo 162 žmonės.
1971 m. „ANA „Boeing 727“ susidūrė su Japonijos naikintuvu „F-86F Sabre“.
Pats skausmingiausias orlaivių susidūrimas ore įvyko 1996 metais Indijoje. „Saudi Arabian Airlines“ lėktuvas „Boeing 747“ kilo iš Delio, kai tuo tarpu „Kazakhstan Airlines“ lėktuvas „Iljušin Il-76“ leidosi tame pačiame oro uoste. Oro eismo kontrolieriai nesudarė pakankamai didelio tarpo tarp išskrendančio ir atskrendančio orlaivio, o pilotai nesilaikė numatyto aukščio ir lėktuvai susidūrė. Nors kai kurie keleiviai dar buvo surasti gyvi, galiausiai katastrofa nusinešė visų 349 lėktuvuose buvusių žmonių gyvybes.
Kiekviena tokia avarija padeda gerinti saugumo taisykles bei standartus. Ir tai būtina pabrėžti – lėktuvų susidūrimai ore yra labai reti ir nuo jų saugo visa eilė teisingų anksčiau priimtų sprendimų bei modernių technologijų.
Kai prieš kelionę sėdi lėktuve ir pro langą matai atskrendančius ir išskrendančius lėktuvus, negali nesigrožėti šios sistemos tvarkingumu. Lėktuvų tiek daug ir visi taip gražiai sutelpa link oro uosto takų vedančiuose koridoriuose. Bet ar galite patikėti, kad pirmasis orlaivių susidūrimas ore įvyko dar pačioje aviacijos aušroje, kai dauguma žmonių nebuvo matę net lėktuvo nuotraukos?
Pirmasis susidūrimas danguje
1910 metų rugsėjo 24-spalio 3 dienomis Milane vyko tarptautinis aviatorių sąskrydis. Tokie renginiai tais laikais buvo gana populiarūs. Aviatoriams tai leisdavo dalintis žiniomis, pasižvalgyti po naujų lėktuvų konstrukcijas ir pakeliauti. Renginyje Milane tarp kelių garsių aviacijos pionierių buvo ir garsus škotų lakūnas Bertramas Dicksonas. Įdomu tai, kad mokytis pilotuoti lėktuvą jis pradėjo tik tų pačių metų pradžioje. Kadangi tais laikais mokslai trukdavo visai trumpai, balandį Dicksonas jau turėjo piloto licenciją, o rugpjūtį dalyvavo sąskrydyje Lanarke. Dicksonas buvo karo lakūnas, kuris mokėsi vykdyti žvalgybą iš orlaivio. Tačiau visų pirma jis buvo didelis aviacijos entuziastas.
Į Milaną atskrido ir René Thomasas, vienas iš prancūzų aviacijos pradininkų ir garsus automobilių lenktynininkas. Iš tikrųjų, Thomasas šiais laikais dažniau pristatomas būtent kaip lenktynininkas, nes jis savo šlovės valandos sulaukė 1914 metais, kai laimėjo „Indianapolis 500“ žiedines lenktynes. Tačiau nuo 1910 metų pradžios Thomasas buvo ir Prancūzijos lėktuvų gamintojo „Antoinette“ pilotas-bandytojas. Į Milaną Thomasas atskrido būtent „Antoinette IV“ lėktuvu.
Spalio 1 diena susirinkusiems žmonėms žadėjo daug įdomių reginių. Tais laikais retas žmogus buvo matęs lėktuvą, o tąkart Milano dangų raižė net keli. Tarp jų – ir Thomaso „Antoinette IV“ bei Dicksono „Farman III“. Vaizdas turėjo būti išties įspūdingas, tačiau reginį nutraukė tiesiai prieš žmonių akis įvykusi avarija.
Dabar jau niekas tiksliai nepasakys, kaip įvyko susidūrimas. Žinome tik tiek, kad „Antoinette IV“ buvo aukščiau ir staiga nėrė link „Farman III“ uodegos. Thomaso lėktuvas stipriai trenkėsi į Dicksono orlaivį ir jie abu smigo žemyn. Tiesa, iš nedidelio aukščio, todėl, nors skrydžius stebėję žmonės stipriai išsigando, smūgis į žemę nebuvo toks katastrofiškai stiprus, koks galėjo būti.
Į įvykio vietą nuskubėjo daug liudininkų. Jų džiaugsmui, abu pilotai buvo gyvi. Dicksonas buvo stipriau sužeistas, tačiau buvo aišku, kad abu vyrai išgyvens. Iš lėktuvų liko tik virvių, pagalių ir skudurų krūva.
Kas nulėmė šią avariją? Na, tikriausiai, kad pilotų neatsargumas ir noras pademonstruoti įgūdžius, nors galėjo prisidėti ir vėjas, mechaniniai lėktuvų trūkumai ir kiti faktoriai. René Thomasas visiškai pagijo ir tęsė savo karjerą (svarbiausią pergalę automobilių lenktynėse pasiekė po 4 metų). Tuo tarpu Bertramas Dicksonas visą likusį gyvenimą jautėsi prastai ir jau nebeskraidė. Jis mirė 1913-aisiais nesulaukęs 40-ojo gimtadienio. Manoma, kad trauma prisidėjo prie ankstyvos vyro mirties.
Tas lėktuvų susidūrimas Milane buvo pirmas toks įvykis pasaulyje, todėl apie jį kalbėta itin plačiai. Prie jo garsumo prisidėjo ir tai, kad avarijos metu nukentėjo du garsūs dviejų šalių pilotai. Kažin, ką apie tai galvojo žmonės, tačiau aviacija tais laikais ir taip nebuvo laikoma saugia. Daug pilotų paaukojo gyvybes bandydami naujas technologijas ir siekdami to, kas iki tol nebuvo pasiekta.
Lėktuvų susidūrimas Milane 1910-ųjų rudenį nesukėlė žmonių aukų. Pirmoji tokio tipo avarija, nusinešusi poros žmonių gyvybę, įvyko 1912 metais Prancūzijoje. Tąkart susidūrė du prancūzų lakūnai – kapitonas Marcelis Dubois ir leitenantas Albertas Peignanas. Abu pilotai žuvo.
