„Ji tikrai kitokia, nei daugelis Šiaurės Europos valstybių. Kai kurie ją pamilsta iš pirmo žvilgsnio, o kai kurie tvirtina negalį suprasti, kodėl čia gyvename“, – sako prieš du dešimtmečius Reikjaviko priemiestyje įsikūręs Andrius.
Oras krečia pokštus
Interneto platybėse yra skelbiama nemažai nuomonių, kokiu metų laiku labiausiai tinka keliauti po Islandiją. Dauguma, žinoma, pasisako už vasarą, kuomet gamta džiugina baltosiomis naktimis, vėjas pučia silpniau, o oro temperatūra pakyla tiek, jog gali mėgautis saule vilkėdamas marškinėlius trumpomis rankovėmis.
Spalio–lapkričio mėnuo yra dar vienas populiarus kelionės pasirinkimas, nes, jei pasiseks, visi keliai bus pravažiuojami ir neužpustyti sniego, komfortiškai jaustis pakaks šiltesnio kostiumo ir kepurės bei skaidresnės naktys padovanos Šiaurės pašvaistę.
„Islandijoje nėra blogo oro. Yra netinkama aprangaׅ“, – kad populiarusis posakis ideliai tinka gamtos grožiu kerinčiai salai, patikina Andrius, su šypsena įvertinęs mūsų kelionei pasirinktus slidininkų kostiumus.
Bet apie viską nuo pradžių. Reikjaviką tiesioginiu skrydžiu per puspenktos valandos pasiekėme iš Vilniaus. Kadangi skridome keturioms dienoms, buvome apsivilkę termodrabužius, kepures ir šiltus kostiumus, su savimi pasiėmėme tik kuprines ir vieną nedidelį lagaminėlį. Tradiciškai į jį keliavo ne tik būtiniausi daiktai, bet ir maisto atsargos bei tuščios gertuvėlės, kurias geriamu vandeniu pripildėme Vilniaus oro uoste.
Iš anksto buvome išnuomoję automobilį ir, paisydamos rekomendacijų, prioritetą suteikėme keturiais ratais varomai, talpesnei ir saugesnei transporto priemonei, apdraustai kasko draudimu. Neretai pasitaiko, kad stiprus vėjas plėšte išplešia iš rankų automobilio dureles, o smūgis gali apgadinti greta esančias mašinas.
Eismo įvykiai gali nutikti ir visai „lygioje vietoje“ .
Be to, nors spūstys Islandijoje yra retas atvejis ir susiformuoja jos tik anksti ryte ar darbo dienos pabaigoje Reikjaviko apylinkėse, reikėtų pastebėti, jog eismo įvykiai gali nutikti ir visai „lygioje vietoje“ dėl vairuojančių turistų neapdairumo ar užsižiūrėjimo į vaizdus pro automobilio langą. Tuo įsitikinome pačios, net tris kartus per trumpą vizito laiką saloje patekusios į pavojingas situacijas.
Palankiausią nuomos kainą pasiūlė atokiai nuo oro uosto įsikūrusi kompanija, kurios atstovai mus pasitiko, nugabeno iki biuro, perdavė išnuomotą automobilį, o po išvykos pristatė atgal į oro uostą.
Nors atskridome vakare, nusprendėme jau pirmąją kelionės dieną susitikti su Andriumi. Jis aprodė mums pagrindines Reikjaviko įžymybes bei papasakojo tai, kuo gali pasidalinti tik vietos gyventojai.
Pavyzdžiui, kad kelias nuo Reikjaviko link Krisuviko ir Grindaviko yra labai įspūdingas, nes jame susitelkusios esminės islandietiškos grožybės, todėl, juo važiuojant, galima daug ką pamatyti. Deja, prieš skrydį namo šiuo pasiūlymu pasinaudoti negalėjome dėl itin stipraus vėjo.
„Įvertinkite oro sąlygas ir gal geriau vykite į oro uostą pagrindiniu keliu, nes automobilį gali per stipriai blaškyti“, – grįžimo į Vilnių dienos rytą sulaukėme Andriaus įžvalgų.
Matyt, jis buvo teisus, nes po kelių savaičių į Reikjaviką skridęs bičiulis Modestas oro uoste papildomai praleido beveik valandą, o jį ir kitus keleivius gabenęs lėktuvas, dėl stiprių vėjo gūsių, sėkmingai tikslą pasiekė iš antro bandymo.
Yra kuo grožėtis
Tiems, kas neturi nori ar laiko vykti į Viką, garsėjantį juoduoju paplūdimiu, lietuvis patarė pasidairyti po Reikjaviko senąjį uostą – čia toks smėlio ruožas taip pat yra.
Dar viena vieta, kurią mėgsta turistai, bet vengia vietiniai, yra „FlyOver“ – pramoga, sukurianti skrydžio jausmą, leidžia virtualiai apkeliauti įsimintiniausias salos vietoves.
Ko dar neaplenkia keliautojai Reikjavike? Pasak Andriaus, daugelis miesto panorama gėrisi iš Hallgrimskirkja bažnyčios bokšto, užsuka prie švyturio pasigrožėti vandenynu, fotografuojasi prie „Solfar“ skulptūros, renkasi nemokamus apžvalginius turus, ragauja garsiųjų dešrainių ir omarų sriubos, lauktuvių įsigija pūdytos ryklienos bei kmynų degtinės (beje, pastarąją patariama pirkti oro uoste, kur kainos yra kelis kartus mažesnės nei bet kurioje kitoje salos parduotuvėje), plaukia stebėti banginių. Taip pat neaplenkia „Harpa“ koncertų salės ir seniausio pasaulyje parlamento.
Prie pageidautinų potyrių turistai priskiria ir ledų, islandietiško jogurto bei šokoladinio gėrimo Kókómjólk ragavimą. Šių skanėstų galima įsigyti ir kavinaitėse, ir pigiausiu vadinamame „Bonus“ parduotuvių tinkle, pažymėtame rožinio paršelio simboliu. Tarp egzotiškesnių islandietiškų prekių gerai paieškojus galima rasti „Porramatur“ – avino penį. Daug dažniau sutinkama avies galva, kurios puselės yra visų didesnių parduotuvių šaldytų produktų skyriuose.
Pilvus islandai palepina ir Icelandic Street Food, Mulakaffi, The Secret Celler bariukas, kur vyksta komediantų pasirodymai ir karaokė, Fisherman Fish Shop & Kitchen, Fish&Co, Isbudin Herdis, The Lobster House, Tapasbarinn, Lekjarbrekka – šios vietos vadinamos populiariomis.
Hallgrimskirkja arba Halgrimuro bažnyčia yra viena gražiausių ir aukščiausių evangelikų liuteronų bažnyčių Reikjavike. Jos bokštas siekia apie 73 metrus, o jame apsilankyti galima kasdien 9.00–20.00 val. Kaina suaugusiems – 2,61 Eur (400 ISK). Ypatingai, dėl apšvietimo sprendimų, bažnyčia atrodo vakare. Tuo įsitikinome pačios, išėjusios pasivaikščioti po hostelio, kuriame nakvojome, apylinkes.
Kiek šiauriau nuo Rekjaviko miesto centro, senajame uoste įkurdinta Jóno Gunnaro Árnasono sukurta skulptūra „Solfar“ savo forma primena vikingų laivą. Sakoma, kad ji yra viena labiausiai fotografuojamų skulptūrų Reikjavike.
Ragavo ir B.Clintonas
Mieste visą parą veikia vienas kioskas, kuriame parduodami labiausiai išgirti dešrainiai visoje šalyje. Jų paragauti į šią vietą buvo užsukęs net pats B.Clintonas. Kuo gi tokie ypatingi Reikjaviko dešrainiai? Pirmiausia – dešrelė yra pagaminta iš ėrienos, prie kurios siūlomi keli padažai – garstyčios, kečupas arba islandiškas padažas. Derinį vainikuoja saldi pašildyta bandelė ir saldūs skrudinti svogūnų traškučiai. „Bæjarins Beztu Pylsur“ adresas – Tryggvatagata 1, 101.
Omarų sriuba įprastai lepinamasi šalia prieplaukos esančiame „Sægreifinn“ (liet. Jūros barono restoranas), kurio įkūrėjas yra senas žvejys. Lėkštelė gardaus karšto valgio, patiekiamo su namine duona, kainuoja apie 20 eurų. Čia įprasta užsisakyti ir keptos lašišos, banginienos, menkės – patiekiama ant iešmų su daržovėmis, bulvėmis ar ryžiais. Žmonės restoranėlyje neužsisėdi, o pasimėgauti patiekalais sėda prie to stalo, prie kurio randa laisvą vietą.
Tradiciškai per Kalėdas Islandijoje patiekiama rūkyta ėriena (island.: Hangikjöt). Šis patiekalas dažniausiai gaminamas su virtomis bulvėmis, užpiltomis specialiu padažu bei žirneliais.
Kalbant apie didžiąsias metų šventes Islandijoje, Andrius pasidalino dar vienu įdomiu faktu. Įprastai saloje įsigyti fejerverkų sudėtinga ar net neįmanoma, o šaudomi jie kartą metuose – nuo naujųjų nakties iki Trijų Karalių šventės.
Įprastai saloje įsigyti fejerverkų sudėtinga ar net neįmanoma.
„Saloje gamta labai graži, bet veiksmo ne itin daug. Todėl yra žmonių, kurie kartais įdomiai linksminasi – sprogdina „bombioškes“ taip erzindami ir mėgindama pabėgti nuo pareigūnų“, – atvirai dalinosi pašnekovas.
O tęsiant maisto temą, reikėtų pastebėti, kad vienas populiariausių patiekalų islandiškuose namuose yra Svið – avies galva. Teigiama, kad šis patiekalas atsirado, kai islandai jautė nepriteklių ir nenorėjo švaistyti jokių gyvūno kūno dalių. Nepaisant to, jog ekonominė situacija pasikeitė, avies galva, patiekiama perpjovus ją pusiau ir išėmus smegenis, liko mėgstamu vietinių valgiu.
Lietuvio skoniui neįprastas patiekalas yra avino sėklidės (hrútspungar), kurios rauginamos išrūgose, į jas įdedama česnako, želatinos bei paslegiama. Kartais iš šio patiekalo gaminamas paštetas. Masė įgauna akytą tekstūrą ir, kai kurių keliautojų nuomone, gali priminti menkės ikrus.
Rykliena (Hákarl) yra tapusi viena iš žymiausių atrakcijų turistams, tačiau tikrosios, pūdytos, galima paragauti tik vietinių islandų namuose, nes prekybos centruose parduodama rykliena turi švelnesnį skonį. Tiesa, net ir tas neva švelnesnis skonis mano tėčio, mėgstančio ragauti viską, kas neįprasta, buvo įvertintas kaip labai atgrasus. Andrius patikino – islandai mėgsta pūdytą ryklieną ir mažus jos gabalėlius skanauja su šalta kmynų degtine.
Lietuvio skoniui neįprastas patiekalas yra avino sėklidės.
Ryklienos pūdymas – visas procesas. Iš pradžių ji laikoma žemėje iki kelių savaičių, vėliau ištraukiama ir kelias savaites laikoma lauke.
„Islandai iš tiesų valgo daug mums neįprastų patiekalų, kurių galima rasti ne tik tautinį paveldą propaguojančiose kavinėse, bet ir prekybos centruose. Tereikia žinoti, ko ieškai“, – sako Andrius.
