Sostinė Baku apsistatė stikliniais dangoraižiai, šalis klestėjo ir atrodė, kad taip bus visada. Tačiau, kaip jau būna, dalykai keičiasi. Ženkliai kritus energetinių išteklių kainoms, atėjus krizei Rusijoje, klestėjimas sustojo ir dabar Azerbaidžanas susiduria su ekonominiais sunkumais. Jos valiutos rezervai vien per pernai sumažėjo apie 60 proc., o dabar jau ieškoma pagalbos ir iš TVF.
Susidarė įspūdis, kad naftos pinigai pasiskirsto ne visiems vienodai, o nusėda arba tam tikruose sluoksniuose, arba bent jau lieka Baku – šalies vizitinėje kortelėje.
Kita vertus, net ir klestėjimo laikotarpiu, išvažiavus iš Baku, viskas nebe atrodė taip spindinčiai ir klestinčiai. Daug vargstančios liaudies, seni automobiliai, nušiurę kaimai. Susidarė įspūdis, kad naftos pinigai pasiskirsto ne visiems vienodai, o nusėda arba tam tikruose sluoksniuose, arba bent jau lieka Baku – šalies vizitinėje kortelėje.
Pasirodė, kad tarp turtingų ir neturtingų azerbaidžaniečių tvyro gili praraja. Kažkur skaičiau, kad korupcijos lygis Azerbaidžane yra net didesnis nei kaimyninėse Gruzijoje ir Armėnijoje.
Su viza – pustuščiame lėktuve
Užteks tų teorinių išvedžiojimų, tiesiog aplankykime Azerbaidžaną patys ir pažiūrėkime, ar viskas ten taip gražu, kaip atrodo išoriškai. Dabar į Azerbaidžaną atvykti nėra paprasta, nes ES piliečiams nebegalima gauti vizų oro uoste. Reikia kreiptis į Azerbaidžano ambasadą ir rūpintis tokiais nervus dirginančiais popiergaliais kaip iškvietimo laiškai. Šiais metais startuoja Azerbaidžano elektroninės vizos projektas, tad būsimas keliautojas galės dėl vizos kreiptis internetu. Tikėtina, kad vizos gavimo procesą tai palengvins.
Mums dar pavyko spėti į tą laiką, kai vizą buvo galima įsigyti oro uoste. Į Baku dukart per savaitę iki šiol skraidina „Air Baltic“. Skrydžių kainos nėra mažos, skrydžiai naktiniai, tačiau mes skridome pustuščiame lėktuve, galėjome patogiai ant trijų kėdžių išsitiesę pamiegoti, todėl labai skųstis negalėjau, nors ir norėjosi iš papratimo.
Kiek atsainiai rinkomės metų laiką keliaudami Azerbaidžaną ir nuo to stipriai nukentėjome. Bent jau aš. Keliavome rugpjūtį, kai lauko temperatūra Baku siekė 38 laipsnius karščio. To kiek neįvertinęs, bepramogaudamas paplūdimyje prie Kaspijos jūros, gavau saulės smūgį. Nors jis visu smarkumu pasireiškė kitą dieną, kai jau buvome atvykę į Tbilisį, tačiau nuo to geriau nebuvo.
Tad pasimokykite iš mano patirties ir nekeliaukite į Azerbaidžaną liepos bei rugpjūčio mėnesiais, jei galite rinktis kitą laiką.
(Nebe)musulmoniškas kraštas
Besitikintys musulmoniškame Azerbaidžane rasti islamo religijos apraiškų ar kažkokio atsivertimo veltui gaiš laiką. Tą daryti reiktų kaimyniniame Irane. Ilgi metai sovietų valdymo padarė savo – dabar Azerbaidžanas labiau ateistinis nei musulmoniškas. Net ir mečečių Baku neteko daug pastebėti.
Susidarė įspūdis, kad vietiniai gyventojai daug labiau didžiuojasi tviskančiais dangoraižiais nei islamiška kultūra.
Gilią naktį išlipus iš lėktuvo Haidaro Alijevo oro uoste tvoskė karštis ir drėgmė. Po ilgo žaidimo su vizomis laukė Baku taksistų išbandymas, kurie kolektyviškai prisiekinėjo, kad autobusai čia ne tik, kad nevažiuoja, bet ir apskritai neegzistuoja Azerbaidžane.
Kadangi buvo ankstus rytas ir mes tikėjomės dar pamiegoti, nusileidome triukšmingiausio taksisto terorui ir važiavome su juo sumokėdami tiek, kiek prašė. T.y. per daug.
Lietuvoje turbūt pigiau važiuotum, nors benzino kainos skiriasi ne centais, o kartais. Miesto taksi gal keliskart pigesni. Galiausiai taksistas pradėjo siūlyti mums kitą viešbutį ir gido paslaugas, bet, sakome, jau tiek to, jei tavo siūlomi paslaugų tarifai tokie pat brangūs, kaip ir tavo taksi, tada pabūsim mes gidais patys sau, vežk kur paprašėm ir nebandyk atkalbinėti.
Kas tikrai krito į akis, kad priemiesčiuose tvyro naftos kvapas ir visur vyksta statybos. Tokiais tempais miestas sparčiai kratosi savo sovietinės architektūrinės praeities ir tampa „vakarietišku“.
Provincijoje viskas švelniau, bet Baku pilnas sukčių. Mūsų viešnagės metu buvo nesyk bandyta apsukti mus tokiais primityviais triukais kaip ledų pardavimas keturis kartus didesne kaina
Bet žmonių mentalitetas taip greitai nesikeičia. Susovietinti azerbaidžaniečiai yra perėmę daug rusiškosios kultūros ir jų poelgiai yra labiau paveikti ne islamiškos, o sovietinės prigimties. Nors dauguma azerbaidžaniečių draugiški ir paslaugūs, tačiau tuo pat metu susidūrėme ir su daugybe bandymų numelžti keliautoją. Sakyčiau, net daugiau nei bet kur kitur.
Provincijoje viskas švelniau, bet Baku pilnas sukčių. Mūsų viešnagės metu buvo nesyk bandyta apsukti mus tokiais primityviais triukais kaip ledų pardavimas keturis kartus didesne kaina; keičiant pinigus ar pietaujant kavinėse, kai pradžioje sakoma viena kaina, paskui paaiškėja, kad ne taip supratome ar kad kaina buvo pasakyta tik už šimtą gramų maisto.
Sumos nebuvo didelės, bet pasitikėjimo vietiniais tokie dalykai neprideda. Sklido kalbos, kad anksčiau pasipinigauti iš turistų mėgdavo ir korumpuoti policijos pareigūnai, tačiau, reikia pasakyti, kad bent jau Baku ši situacija visiškai suvaldyta. Policininkams gresia labai dideli nemalonumai už svetimšalių skriaudimą, tad jie be reikalo nerizikuoja.
Pasitikėjimo nekeliantys pareigūnai
Nors Baku daug policijos, pažiūrėjus į policininkus, atrodo, kad jais gali būti bet kas. Mažiukai, nusmurgę vaikigaliai su per didelėmis uniformomis, vaikščiojantys pėsčiomis ir, kas man pasirodė ypač juokinga, kad uniformuoti pareigūnai kartu su kitais keleiviais važiuoja viešuoju miesto transportu.
Ir dar juokiausi matydamas, kad pareigūnai eina per pėsčiųjų perėją, o sustoję automobiliai signalizuoja jam, neva greičiau judinkis, mes skubame.
Eismas Baku yra gana chaotiškas, bet situacija valdoma. Atsargiau reikia elgtis nereguliuojamose pėsčiųjų perėjose, nes dažnam azerbaidžaniečiui praleisti pėsčiuosius yra žemas lygis. Saugiausiai tokiose situacijose yra kirsti gatvę kartu su vietiniu. Šviesoforai mieste veikia gerai, jiems yra paklūstama. Signalizuojama visada ir visur, tai, matyt, yra tiesiog gero tono požymis.
Susikalbėsite rusiškai ir angliškai
Kaip ir daugumoje posovietinių valstybių, Azerbaidžane nesunkiai galima susikalbėti rusiškai, tačiau anglų kalba yra sparčiai plintanti, ypač tarp jaunimo. Į Baltijos šalių gyventojus azerbaidžaniečiai daugiausia žiūri teigiamai. Ne taip teigiamai kaip gruzinai, bet irgi neblogai. Vyresni prisimena, kaip jaunystėje viešėjo Vilniuje ar Kaune ir kaip jiems ten patiko.
Dauguma vyresniosios kartos azerbaidžaniečių vyrų turi auksinius priekinius dantis, todėl daug šypsosi galvodami, kad tuo jie yra neįtikėtinai žavūs, nors realiai atrodo gana šiurpiai. Anksčiau didesnis auksinių dantų kiekis simbolizavo didesnę gerovę. Gerai, kad jaunimas šiais laikais mąsto visai kitaip.
Kitoje dalyje bus daugiau istorijų apie nuotykius Baku ir Kaspijos jūros paplūdimiuose.
