Dažniausiai į tokias keliones jis keliauja vienas. Kaip pats juokauja, surasti norinčių keliauti kartu sudėtinga: tai tikrai nėra poilsinės kelionės, kuriose mėgaujiesi „viskas įskaičiuota“ poilsiu.
Paprastai į atokius Rusijos kampelis Kęstutis leisdavosi vasarą, tačiau šiemet pirmą kartą juose keliavo žiemą.
Vasario mėnesį pėsčiomis ir slidėmis nukeliavo maždaug 700 km – nuo piečiausio iki šiauriausio Baikalo ežero krašto.
Interviu pašnekovas atskleidė, kodėl jį traukia atšiaurūs kampeliai ir kaip pasiruošti tokiai kelionei, kai net ir dieną pėsčiomis tenka keliauti spaudžiant nemažesniam nei 10 laipsnių šalčiui.
– Pradėkime nuo to, kas yra Kęstutis. Ką veikiate gyvenime?
– Esu gydytojas rezidentas – dirbu ir studijuoju. Laisvalaikiu bėgu iš miesto – važiuoju į sodybą, žvejoju. Stengiuosi pafotografuoti. Iš esmės leidžiu laiką gamtoje.
– Kaip į visa tai įsipina kelionės?
– Seniai domėjausi kelionėmis. Nuo mažų dienų turiu kontaktą su gamta. Mane visada traukė išeiti į gamtą su nakvyne palapinėje. Taip liko nuo to laiko noras. Todėl, kai tik atsirado galimybė pakeliauti daugiau ir ilgiau, pasinaudojau ja.
– Pirmosios kelionės labiausiai įsimena. Kokia buvo jūsiškė?
– Rytų Sajanas, kur keliavau 2012 m. Tada atsirado pirma galimybė išvažiuoti į Rusiją ir aš su keliais bendraminčiais išvykau gyventi taigoje, plaukti kalnų upėmis, keliauti po kalnus. Neslėpsiu, kad ši kelionė labai patiko: gamta buvo nuostabi, žmonės – nuoširdūs. Kai pamatai tai, nori dar ir dar.
– Įtariu, kad ilgai laukti antros kelionės neteko.
– Taip, jau kitąmet, t.y. 2013 m. keliavau į poliarinį Uralą. Deja, tąkart mes nepasiekėme kelionės tikslo, nes gamtos sąlygos buvo per sudėtingos. Galima sakyti tiesiai – gamta mūsų neįsileido.
– 2014-aisiais tikriausiai irgi namuose nesėdėjote?
– Patraukiau toliau. Su bičiuliu Dariumi keliavome iš Jakutijos į Ochocką. Tąkart pėsčiomis nukeliavome daugiau nei 800 km.
2015 m. keliavau vienas, nes nesuradau bendraminčių tokio pobūdžio kelionėms. Buvau Mongolijoje ir Švedijoje (čia keliavau su dėstytoju ir dar keliais draugais). 2016 m. vėl keliavau į Jakutiją.
– Kur ir kada keliavote šiemet?
– Niekada neteko keliauti žiemą, bet šiemet nutariau, kad reikia pabandyti. Nutariau traukti link Baikalo ežero, kurį beveik kiekvieną vasarą pravažiuoju. Sugalvojau, kad būtų smagu žiemą juo pereiti. Pasidomėjau ir sužinojau, kad žmonės taip daro: pasirenka piečiausią tašką ir keliauja į šiauriausią. Kas slidėmis, kas su motociklais, pėsčiomis, kas mašinomis. Aš keliavau pėsčiomis ir su slidėmis.
Kelias pirmąsias dienas greta ėjo kolega, o vėliau tęsiau kelionę iki pat Baikalo šiaurės vienas. Tai užtruko beveik mėnesį. Per tą laiką įveikiau daugiau nei 700 km.
– Teko girdėti, kad jūs vengiate skraidyti? Ar nėra sudėtinga nukeliauti į tokį atokų kraštą be skrydžių?
– Dažniausiai į Rusiją ir po ją keliauju traukiniu. Man asmeniškai vien važiavimas traukiniu – romantika. Traukinio ratų gaudesys – tarsi širdis plaka. Aš pailsiu traukinyje. Įsivaizduokite, kaip kūdikis mamos širdį devynis mėnesius girdi... Mane, matyt, intuityviai traukinio dunksėjimas veikia raminančiai.
Antras dalykas – vaizdas per langą. Matai besikeičiančius vaizdus. Pavyzdžiui, Rusijoje – gyvi žmonės, sugriuvę pastatai, apleisti kaimai, taiga, miškas, kalnai... Gyvas gamtos ir istorijos muziejus.
Man keliavimas traukiniu nesukelia diskomforto, jaučiu malonumą. Be to, ten nėra bagažo limito.
Tiesa, į Jakutiją aš skridau. Kodėl? Tiesiog taip išėjo (juokiasi, – aut. past.). Iš tiesų, kai keliauji žemės transportu, daugiau pamatai.
– Jūs vis sugrįžtate į Rusijos gilumą. Kuo jus traukia tie kraštai?
– Į Rusiją mane pirmiausia traukia žmogaus nepalytėta, nenuniokota gamta. Taip pat vietinių žmonių šiltumas. Ten pinigai tokios didelės reikšmės neturi, kaip didmiesčiuose. Ten žmonės labai priklausomi vienas nuo kito ir gamtos.
Be to, ten yra ir daugiau traukiančių dalykų – žuvys, žvėrys, istorija, kultūra, kalnai, upės. Tas kraštas be galo turtingas ir tai mane vis skatina į jį sugrįžti ir pažinti dar labiau.
– Kaip vietiniai žiūri į keliautojus?
– Labai teigiamai. Jeigu tu eini, pavyzdžiui, prie Baikalo, ir užeini į trobelę – visada gausi karštos arbatos, maisto, tave pakvies pernakvoti.
– Ar ten keliauti saugu?
– Meškos pasisaugoti, žinoma, reikia (juokiasi, – aut. past.), bet šiaip saugu. Keliaudamas vienas šįkart didžiąją dalį laiko miegojau ant ledo palapinėje, taip pat trobelėse ant kranto. Jeigu būdavo galimybė miegoti šiltai, rinkdavausi tokį miegą.
Viena iš ekstremaliausių nakvynių buvo, kai teko eiti link Olchono salos. Tai buvo didelis atstumas nuo trobelės iki salos. O tame atstume kiekviena įlanka – neprieinama. T.y. ant kranto tu neprieisi, nes esi atskirtas ledo sangrūdos. Su rogėmis tai padaryti būtų sunku. Tai aš tiesiog palikau roges ant ledo, o pats užsiropščiau ant kranto. Kuprinėje buvo palapinė, miegmaišis – viskas, ko reikia miegui. Ryte sugrįžau prie rogių ir tęsiau kelionę.
– Kokios oro sąlygos buvo, kai keliavote?
– Naktį būdavo apie – 20-25 laispnių šalčio. Dienomis – apie 10, bet kartais ir daugiau šalčio.
– Atleiskite, bet turiu paklausti: kaip keliauti tokiu oru?!
– Nėra blogo oro, tik prasta apranga. Dieną apsirengdavau ploniau – vieną plonesnę termo maikutę. Kol eini, šviečia saulė – šilta. Sustoju – jau šalčiau. Tada užsidedu neperpučiamą striukę ploną arba pūkinę.
Vakare temperatūra krenta, darosi šalčiau. Tada stengiesi kažko šilto atsigerti, užvalgyti. O po to jau eini miegoti – į šiltą miegmaišį (miegodavau arba nuogas, arba su termoapatiniais).
Be to, reikėtų pasakyti, kad ten šaltis kitoks nei pas mus – jis sausas. Mūsų klimatas daug drėgnesnis nei ten.
– Nors minėjote, kad jautėtės saugiai, vis dėlto daug kilometrų keliavote vienas. Ar turėjote ryšio priemonių, kuriomis galėjote pasinaudoti kritiniu atveju. Pavyzdžiui, nutikus kokiai nors nelaimei ar sustreikavus sveikatai?
– Ryšio priemonės neturėjau. Buvau vienas tyruose. Bet visada žinojau, kad iki artimiausio kaimo – maždaug 50 km. Galvodavau: vis tiek kažkaip nueisiu, jei reikės... Nors tiesą pasakius, blogų minčių neturėjau. Jeigu visą laiką galvosi, kad kažkas negerai bus, tai negerai ir bus.
Labai žiauraus ekstrymo ir nebuvo. Galbūt pradžioje šiek tiek gąsdino „žemės drebėjimai“ – beveik kasdien jausdavosi, kad ledas juda. Tarsi kažkas iš apačios su pagaliu duoda smūgį.
Reikėjo laiko, kol įpratau ir prie ledo properšų – 1-1,5 m properšų negalėdavai apeiti, turėdavai jas peršokti, numesti rogių virvę ir persitempti jas arba ieškoti vietos, kur ji siauresnė ir mažiau pavojinga.
Žinoma, visada galvodavau apie meškas, nes tose vietose jų daug. Tiesa, tokiu metu jos turėjo miegoti. Bet būna, kad ir atsikelia, nemiega. Tai kas žino, kad joms šaus į galvą (juokiasi – aut. past.).
– Tie, kurie leidžiasi į panašius žygius, viską jau žino. Tačiau daugumai tokių kelionių skonio neragavusių žmonių turbūt kyla klausimas: kaip tą mėnesį maitinotės?
– Tarsi stovyklaudamas. Turėjau katiliuką. Priimi primusą benzininį ir verdi košę, pavyzdžiui, grikių. Pasikepini lašinių, pabarstai druskos, pipirų – trūksta tik alaus (juokiasi – aut. past.).
– Bandau įsivaizduoti tokį idilišką vaizdą: užšalusio ežero viduryje ant ledo vakaroja vienišas pakeleivis...
– Patikėkit, kai saulė leidžiasi ten labai gražu.
– Ar nebuvo nejaukių, liūdnų akimirkų. Juk tokiais gražiais vaizdais, taip pat ir rūpesčiais, norisi pasidalinti.
– Stengiausi viską fiksuoti – rašiau dienoraštį, fotografavau. Dviese, aišku, būtų linksmiau. Bet yra kaip yra. O iš nejaukių akimirkų buvo viena – kai atbėgo nuo kranto didžiulis laukinis šuo. Kai atsistojo – už mane aukštesnis pasirodė. Nežinau, iš kur jis buvo. Gal vilkas? Ten jų daug. Apie juos mane vietiniai įspėjo ir prigąsdino. Sako: „Oooo, vilkai apsidžiaugs“.
Su tuo šunimi nutikimas baigėsi gerai – draugiškai išsiskyrėme. Dar buvau sutikęs Baikalo ruonį – bet jis nebuvo pavojingas.
– Kuo ši kelionė buvo išskirtinė?
– Niekada iki tol nebuvau ėjęs pėsčiomis 700 km. Vasarą būdavo visai kitokios kelionės – leidiesi upėmis, vaikštai kalnuose. Žiemą ir gamta visai skirtinga. Kalnai apsnigti, pageltę maumedžiai.
– Kiekviena kelionė palieka ne tik įspūdžių, bet ir leidžia save geriau pažinti. Ką jumyse ji paliko?
– Kaip jau minėjau, pirmiausia įrodžiau sau, kad galiu pėsčiomis nueiti tiek kilometrų. O per dieną – 30-50 km, nepaisant to, kad eini ne per pliką ledą, bet sniegą, kurio – iki blauzdų.
Dar viena pamoka buvo – kad nereikia pasiimti per daug rūbų. Kai juos reikia nešti, kiekvenas kilogramas svarbu (juokiasi – aut. past.). Mano rogės svėrė daugiau nei 60 kg (t.y. rogės, slidės, rūbai, maistas). Praktiškai nešiau savo svorį. Tai nebuvo protingas dalykas. Ateityje taip nebesielgčiau. Geriau vietoje rūbų pasiimčiau daugiau lietuviškų lašinių, kurių pritrūkau – teko pirkti rusiškus.
– Ar lengva buvo rasti tuos lašinius? T.y. ar daug turėjote progų susidurti ir pabendrauti su vietiniais?
– Viskas vykdavo paprastai: ateini į trobelę ir iš karto sulauki klausimų: iš kur esi, kur eini? Tada sodina prie stalo. Prašyti pačiam nieko nereikia. Žmonės ten supranta, kad keliautojas niekada neatsisakys šiltos arbatos ir skaniai pavalgyti.
– Kokie Baikalo ežero apylinkių gyventojai jums pasirodė?
– Susidarė toks keistas įspūdis: atrodo, niekas nieko nedirba, bet kažkaip visi visko turi. Kažkokios prabangos nėra, bet viskas tvarkinga. Normalūs tvarkingai gyvenantys žmonės. Kai kurie turi ūkį, bando „chazeistva“ užsiimti – tai karvę, ožką augina, turi šiltnamį.
Be to, dauguma, kurie neturi darbo kaimuose, užsiima brakonieriavimu. Tai iš esmės jiems vienintelis pragyvenimo šaltinis. Brakonieriai gaudo omulį – labai skanią ir brangią Baikalo ežero žuvį. Šios žuvies populiacija mažėja, todėl V.Putinas net norėjo trejus metus visiškai uždrausti Baikale omulio žvejybą. Brakonieriai ją parduoda ir taip verčiasi. Sukasi, kas kaip gali.
– Kokio amžiaus žmonės gyvena Baikalo ežero kaimuose?
– Daugiausiai tai vyresni žmonės. Nors kai kuriuose kaimuose yra ir vaikų (stovi net mokyklos). Mažiausiai – virš 18 metų. Kas pasilikę su tėvukais, padeda brakonieriauti. Bet iš esmės „maladiož“ kažkur išvažiavę – į miestus, kitur.
– Steretipiškai piešiama, jog tokiuose kaimuose visi vietiniai geria.
– Tikrai ne. Nemačiau „pjankių“, girtų žmonių. Man bent į akis nekrito ir neužkliuvo.
– Kadangi Baikalo ežerą esate matęs ir žiemą, ir vasarą, paprašysiu apibendrinti – kodėl ten verta nuvažiuoti bent kartą gyvenime?
– Dėl nuostabios gamtos, kuri ypač graži vasarą. Ten galima vykti ir kaip į kurortą, kuris siūlo daug veiklų: žygius į kalnus, žvejybą ir pan.
Baikalas iš tiesų nuostabi vieta, verta kiekvieno iš jūsų apsilankymo. Geriausia jį patirti patiems.
– Ar brangi tokia kelionė?
– Nuvykti į Baikalą nebrangu – visa kelionė iš Vilniaus į Baikalą pirmyn atgal žmogui gali kainuoti iki 700 eurų. Vietoje gyventi brangoka – maistas brangus, svečių namai (hosteliai) – taip pat nepigūs. Bet čia jei kalbame apie kurortinius Baikalo ežero pakrantės miestelius.
– Jei teisingai suprantu, kelionėms išleidžiate visus pinigus?
– Galbūt ir nereikėtų, bet tikriausiai taip. Nes jų pas mane nedaugėja (juokiasi – aut. past.).
