Panašiose bendruomenėse Tailande ir Mianmare atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad tokių vaikų regėjimas po vandeniu yra žymiai geresnis negu mūsų. Nuo pat gimimo bajau gyvena valtyse ir plauko iš vienos vietos į kitą arba įsikuria mažose lūšnelėse ant vandenyno kranto. Vanduo jiems – ir namai, ir žaidimų aikštelė, ir pagrindinis maisto šaltinis.
„Sea pood, sea pood“, – šaukia neištardami f raidės ir rodydami didžiulę ką tik ištrauktą kriauklę. Tada ima kažką greitai, skardžiai čiauškėti, traukia savo mažutes kojytes su šlepetėmis ir mosikuoja jomis vandens paviršiuje. Suprantu, vaikščioti basomis – pavojinga. Viena mergaitė cypteli ir patraukia kitas nuo šalia pūpsančio dygliuoto jūrų ežio.
Iš kažkur išnyra moteris – ant galvos užmaukšlinta, akis dengianti kepurė, bedantė burna, iššokę skruostikauliai, saulėje suskrudusi oda. Paskui ją lyg šuo velkasi šniūreliu pririštas plūduriuojantis puodas, o rankos tvirtai spaudžia metalinį strypą.
Tuo strypu moteriškė įridena didįjį ežį į plastmasinį krepšelį ir ima jį stipriai kratyti į šonus. Ežys, besitrankydamas į krepšio sieneles apsilaužo spyglius. Tada moteriškė pačiupusi jį storomis statybininko pirštinėmis deda ant akmens ir perskelia lyg riešutą peiliu. Atsargiai, tarsi atskirdama kiaušinio baltymą nuo trynio, perpila visą ežio viduriuose esančią masę į mažą indelį.
„Jūs tai valgote?“ – paklausiu. Moteris atkiša ežio geldelės viduje esančius likučius: „Paragauk!“ Pirštais paimu drebučius ir dedu į burną, o moteris pasakoja, jog tai – jiems įprastas maistas. Dažniausiai ji šią masę sumaišanti su ryžiais. „Taip ir valgom, labai skanu“, – priduria. Linkteliu ir padėkoju už vaišes.
Tuo tarpu mergaitės šalimais – dar per mažos užsiimti su pavojingaisiais ežiais. Jos iš vandens traukia, matyt, čia pat esančio restorano išmestus žuvies kepsnelius, kurių nesukimšo jo svečiai. Apžiūri, apuosto, laužo mažais gabaliukais, dalinasi tarpusavyje ir deda į burną.
Nardymas dėl maisto
Kiek tolėliau nuo salos vienas iš vietinių bajau vyrų įkvepia ir pradingsta po vandeniu kelioms minutėms. Ieškodami perlų ar maisto pietums, su vienu oro įkvėpimu jie gali nunerti į 20 metrų gylį ir ten praleisti kelias minutes. Jie nieko nežino apie laisvajį nardymą, dažnai nenutuokia ir apie dalykus, kuriuos būtina žinoti neriant į tokį gylį, todėl neretai susižeidžia.
Tačiau bajau vis tiek yra vieni geriausių nardytojų – tiesiog gimę nardyti. Tuo tarpu likusiame pasaulyje šia veikla, kaip sportu užsiiminėjantys žmonės turi daug treniruotis.
Apie laisvajį nardyma ir „Be sienų“ nuotykius po vandeniu skaitykite čia.
Bajau žmonėms tai – kasdienybė. Jiems nerūpi rekordai, svarbiausia – rasti maisto. Į paviršių iš gelmių išnyra žuvimi nešinas bajau vyriškis, nusiima savadarbius nardymo akinius, įsiropščia į valtelę ir prisidega cigaretę. Paklaustas, ar rūkymas nekenkia nardymui ir kvėpavimui, papurto galvą. „Priešingai, tai man padeda atpalaiduoti plaučius“, – atsako.
Plūduriuojantis miestas
Juodaplaukių berniukų būrys siaučia tarp medinių polių, kyšančius iš vandens greta aptriušusių lūšnelių Sempornos miestelyje. Vienas po kito pūkšteli į drumzliną vandenį, vėl ropščiasi ant rąstų ir vėl šoka vandenin. Visos venecijos – vieni juokai, palyginus su gyvenvietėmis ant vandens Azijoje. Sempornoje sutikta moteriškė Lolita pasakoja savo gyvenimo ir miesto atsiradimo istoriją.
„Gimiau Filipinuose, tačiau ten gyventi nepakeliamai sunku. Netekusi savo šeimos, būdama dvidešimt kelerių metų nusprendžiau nelegaliai mažu laiveliu plaukti į Malaiziją. Mane išgelbėjo vietinis jaunuolis Chang, sako, tekėk už manęs, šitaip tapsi Malaizijos piliete, o po to kartu galėsime padėti kitiems filipiniečiams, ieškantiems geresnio gyvenimo. Taigi jau 30 metų darome tai, ką jis pažadėjo.
Beje, jo senelis ir įkūrė šitą miestelį. Čia, kur dabar stovime kažkada buvo vanduo. Chang'o senelis keliavo iš Kinijos, ieškodamas verslo galimybių. Bet visų pirma rado meilę – jauną bajau mergaitę ir nusprendė ją vesti. Jaunoji buvo įpratusi gyventi valtyje ant vandens, o Chang'o seneliui labiau patiko stabilus žemės paviršius.
Atplaukę į dabartinę Sempornos vietą, jie nusprendė čia apsistoti – dieną išlipti ant žemės, o naktis leisti valtyje, šiek tiek toliau nuo kranto, kad nepultų drambliai ir tigrai. Čia begyvendamas Chang'o senelis pradėjo supirkinėti perlus iš vietinių bajau vyrų ir vežti juos į Hong Kongą. Šitaip praturtėjęs jis buvo pirmasis žmogus nusipirkęs žemės šiose apylinkėse. Ir dabar puse miestelio priklauso Chang'o giminei“, – šypsodamasi pasakoja Lolita.
Miestelio pakrantėse knibžda žvejai ir žuvies supirkėjai, valtelėse supasi joje gyvenantys ar iš kitų salų atplaukę bajau žmonės. Vien besidairant aplinkui „užsupa“ nuo lingavimo ir bangavimo, rodos, visas miestelis lyg viena didelė valtis plūduriuoja vandens paviršiuje.
