Ne aš pirmas apie šį ilgesį rašysiu. Prieš beveik 200 metų Konstantinas Miladinovas, jaunesnysis Dimitrijaus Miladinovo brolis, parašė eiles „Taga za Yug“ – „pietų ilgesys“, kuriose minėjo tuomet Osmanų imperijai priklausiusias vietas – Stambulą, Kukuš (dabar – Kilkis, Graikija), Ochrido miestą, gimtąją Strugą (netoli Albanijos sienos) ir ant Ochrido ežero kranto buvusį miestelį, kurio vietine tarme eilės ir parašytos. Kaip ir pirmoji „Anykščių šilelio“ versija. Eilėraštis pirmą kartą išspausdintas laikraštyje „Dunojaus gulbė“ 1861 m. Ochrido pakrančių sūnus rašė Maskvoje, į kurią atkeliavo mokytis ir įgyvendinti savo gyvenimo svajonės Rusijoje – pamatyti Volgą.
Nuo jos pakrančių, kaip tuo metu tikėta, patraukė ir į savo naująją tėvynę atsikėlė bulgarai. Kodėl bulgarai? Devyniolikto amžiaus viduryje, kuomet gyveno broliai Konstantinas ir Dimitrijus, Balkanuose vyko nepaprastai įdomūs ir tuo pat metu sudėtingi dalykai, vėliau istorikų pavadinti tautinio identiteto formavimusi arba tiesiog tautiniu atgimimu.
Osmanų imperijos gyventojai kalbėjo taip, kaip kalbėjo, dainavo kaip dainavo, tik rašyti buvo sudėtingiau, nes raštingų maža. O kas jie tokie tautybės ir kalbos požiūriu – apskritai nesuko sau galvos. Galvas suko tik intelektualai, nes jiems rūpėjo tautų ateitis, dabarties kultūra ir praeitis. Dimitrijus šio rūpesčio genamas, brolio bei bičiulių padedamas, kroatų vyskupo Josifo Štrosmajerio remiamas, 1861 m. išleido Bulgarų liaudies dainų rinkinį. Tais pačiais metais graikų vyskupo apkaltintas panslavistinių idėjų skleidimu buvo pasodintas į kalėjimą Stambule.
Kitų metų pradžioje jo gelbėti atvykęs brolis taip pat buvo sučiuptas kaip rusų agentas, pasodintas į tą patį kalėjimą, kur sausio mėnesį abu broliai ir mirė. Oficialiai teigiama, kad nuo dėmėtosios šiltinės. Gali būti. Stambulas, o ypač jo kalėjimai, XIX a. nebuvo pavyzdingos sanitarinės būklės, juk vos keletą metų anksčiau nuo choleros ten mirė Adomas Mickevičius. Tačiau dar įdomesni dalykai prasidėjo gerokai vėliau.
Grįžkime prie dainų rinkinio. Ir bulgarai, ir šiaurės makedonai jį laiko svarbiais savosios literatūros ištakų veikalais, turi savo transkripcijas ir nei už ką nenori nusileisti. Brolių teksto originale Šiaurės Makedonija vadinama Vakarų Bulgarija, tačiau po Antrojo pasaulinio karo Jugoslavijos sudėtyje buvusiai Makedonijai tai netiko. Niekaip. Kaip balkaniška! Ir kaip primena lietuvių ir lenkų ginčus dėl Adomo Mickevičiaus tautybės bei kultūrinio palikimo.
Tačiau ši balkaniška kova šį kartą buvo pozityvi. Ko gero jos dėka atsirado nuo 1961 m. vykstantys Strugos poezijos vakarai – mūsų „Poezijos pavasario“ atitikmuo. Jų laureatais yra tapę Robertas Roždestvenskis, Bulatas Okudžava, Pablo Neruda, Andrejus Voznesenskis, Alenas Ginsbergas, Josifas Brodskis ir daugybė kitų pasaulinio lygio plunksnos meistrų.
„Taga za Yug“ yra išversta į šešiasdešimt kalbų, 2012 me. roko grupė „Balkanski Banditi“ sukūrė melodiją tekstui. Keistoką tokią, į nieką nepanašią, bet simboliška, nes grupės nariai yra ir bulgarai, ir šiaurės makedonai.
Na, o pabaigai būtina žinoti, kad „Taga za Yug“ (Makedonijoje rašoma T`ga za Jug) – dar labai populiarus ir kokybiškas, iš Tikvešo regione auginamų vynuogių daromas, pusiau sausas raudonas vynas, kurį visada rekomenduoju savo keliautojams. Kaip ir kitus, daugumai dar neatrastus makedoniškus skonius. Sakoma, kad Jugoslavijos laikais Makedonija darė apie 60% visoje šalyje gaminamo vyno. Gali būti, juk čia puikiai tam tinkantis dirvožemis, susitinka žemyninis ir viduržemio jūros klimatas bei yra senos, antikinę Graikiją siekiančios, vyndarystės tradicijos.
Lingvistiniai-vynuoginiai Balkanų keliai būtinai turi atvesti į dar vieną vietą. Tai Hercegovina. Tiesą sakant, istoriškai – Humas, bet kai 1448 m. jo valdovas Steponas Vukčičius savo laiške pasivadino hercogu, tai ir jo valdomas kraštas pamažu tapo Hercogovina.
Balkanų valstybės ar jų dalys turėjo panašius ir gražius pavadinimus: Banovina – centrinėje Kroatijoje buvęs autonominis kraštas ir kai kurie kiti valstybiniai dariniai, Despotovina – XV a. despotų (negalvokite blogai) valdoma Serbija, Kniaževina – bet kuri kunigaikštystė, tačiau gražiausias mano akims ir ausims – Domovina. Tiesiog – Tėvynė arba tėviškė, nuo žodžio dom – namas, nors pastarasis gali būti ir kuča. Pavyzdžiui kuča ljepote – grožio salonas.
Grįžkime prie Bosnijos ir Hercegovinos miesto Mostaro, kurio pavadinimas, kaip žinia, nuo slaviško most – tiltas ir jį saugančių tiltininkų – mostari. Miesto tiltas, statytas padišacho Suleimano Didžiojo (dar vadinamo Nuostabiuoju ar Įstatymdaviu) laikais ir projektuotas genialaus architekto Mimaro Sinano mokinio Mimaro Hairudino, yra 29 metrų ilgio ir 20 metrų aukščio.
Grakščiai jungiantis du Neretvos upės krantus jis ne tik puošia miestą, bet ir tikrina vietinių jaunuolių drąsą. Pagal senovinę tradiciją vaikinas tampa vyru, kai nušoka nuo tilto. Nesijaudinkite, gylio ten tikrai užtenka, tereikia 2 dalykų – žinių, kaip tai padaryti, ir valios atsispirti nuo turėklo. Šokinėjama ten ir dabar, tik ne dėl vyriškumo, o dėl tradicijos palaikymo ir pramogos turistams.
Balkanų tiltai... Jie nuostabūs! Nuostabūs savo architektūra, estetika ir istorijomis. Drinos tiltas Višegrade, tapęs literatūros personažu ir pagrindine Nobelio premijos laureato Ivo Andričiaus novelių rinkinio tuo pačiu pavadinimu veiksmo vieta. Puikus, nors niūrokas, tekstas naudingas norintiems pažinti balkanišką buities kasdienybę iš vidaus ir iki XX a. pradžios, kuomet iš paties pragaro gelmių nuo grandinių paleisti nesantaikos demonai sugriovė kaimyniškus skirtingų tikėjimų ir tautybių žmonių santykius, likimus ir patį tiltą.
Tiltas atstatytas. Tą prieš nepilnus 10 metų padarė žinomas aktorius ir režisierius Emiras Kusturica, greta tilto pastatęs konferencijoms bei kūrybiniams simpoziumams skirtą miestelį, pavadintą Andričgrad – Ivo Andričiaus garbei. Jame planuota ekranizuoti rašytojo kūrinį, tačiau kol kas tai tėra tik planai. Miestelis dar vadinamas Kamengrad, nes Andričgrad yra ne pirmas Kusturicos statybų projektas. Keletą metų anksčiau savo filmui „Gyvenimas kaip stebuklas“ jis pastatė Drvengrad, taip vadinamą medinį miestą Zlatiboro („auksinio pušyno“, kurortinė vietovė Mokra gora regione Serbijoje ties šiaurine Juodkalnijos siena) apylinkėse, kuriame dabar praleidžia daugiausia laiko.
Emiro Kusturicos negalima minėti be jo kūrybinio partnerio, Balkanų dvasios muzikine išraiška virtuozo ir Lietuvos klausytojams gerai žinomo vestuvių bei laidotuvių orkestro lyderio Gorano Bregovičiaus, kuriam kovo 22 dieną sukaks... Neatspėsite – 70 metų! Muzikantas energijos, entuziazmo ir gyvenimo džiaugsmo turi su kaupu ir, tikėkimės, ilgai džiugins mus savo muzika. Tiesa, su jo ir Kusturicos politinėmis pažiūromis ir simpatijomis ne visada galima sutikti, tačiau jie juk menininkai… Ką jau ką, bet muzikuoti ir skaniai valgyti Balkanuose mėgstama ir mokama.
Nors dauguma šio krašto muzikantų žinomi dėl savo vokalinių sugebėjimų, tačiau vienas naujausių ir madingiausių balkaniškų muzikos veidų yra Stjepan Hauser. Iš Pulos kilęs atlikėjas pasaulį užkariauja violončele. Įspūdingi koncertai Pulos amfiteatre ir kitose pasaulio scenose, netikėtos improvizacijos miško pievelėje ar kalnuose ant sniego, virtuoziška atlikimo technika ir artistiniai sugebėjimai daro šį 33 metų muzikantą vis populiaresniu.
Londone, išsilavinusių Kosovo albanų šeimoje, prieš 24 metus gimė mergaitė, kurią dabar gerai žino viso pasaulio jaunimas – Dua Lipa. Dua albaniškai gali būti verčiama kaip meilė. Atlikėja žinoma tiek dėl savo kūrybos, tiek dėl visuomeninės veiklos, padedant Kosovo mokykloms ir nuo žemės drebėjimo nukentėjusiai Albanijai. Prieš porą metų vaikštant Prištinoje keliautojų grupės paklausiau, ar kas žino Dua Lipa. Tylu, ramu, niekas nežino. Tik viena rankytė tokios dešimtmetės keliautojos pakilo: „Aš žinau“, –sako. Žavu.
Pirmoji ir vienintelė, tuomet ką tik pametusios paskutinę savo satelitę – Juodkalniją, Serbijos atstovė ir laimėtoja Eurovizijos konkurse Marija Šerifovič su daina Molitva (malda) daugumai tuometinių žiūrovų, ypač Lietuvoje, taip pat buvo atradimas. Serbija, kuri iki tol dažniausiai asocijavosi su krepšiniu, agresija prieš Kroatiją, Bosniją ir Hercogoviną bei Kosovą įgavo naują įvaizdį ir pelnė papildomų žiūrovų simpatijų.
Dainingieji kroatai turi savo itališku Dalmatijos ir vengrišku Slavonijos prieskoniais pagardintas Miroslav Škoro ir Severinos Vukovič (šiuo metu – Kojič) dainas, ji taip pat pasirodė Eurovizijoje. Na, o lyriškasis Miroslav Škoro šiuo metu dar tvirčiau žengia į politiką. Vasario 29 dieną, likus dešimčiai mėnesių iki parlamento rinkimų, įkūrė naują politinę partiją „Miroslavo Škoro Tėvynės sąjūdis“. Desertui – mano mėgstamiausias Balkanų atlikėjas, prasmingais tekstais ir gera roko muzika džiuginantis, kroatas Marko Perkovič – Thompson. Pagal dainų temas būtų artimas mūsų grupei Skylė, pagal stilių – Thundertale. Populiarus ir mylimas Kroatijoje, tačiau dėl savo patriotinių pažiūrų ne visada mėgstamas užsienyje.
Po muzikinio deserto laikas gastronominiam Balkanų kėliniui. Gamtos duota ir žmonių nesugadinta virtuvė kiekvienoje šalyje ir kiekvienoje vietoje – taip galėčiau apibūdinti balkanišką užstalę. Krašto gyventojai laikytini mėsėdžiais ir gurmanais. Seilės kaupiasi vien prisiminus bosniškus čevapčiči – jautienos dešrelės formos kepsniukus (regionuose maišomos su aviena ar kiauliena bei prieskoniais), patiekiamus lėkštėje ar baltos duonos paplotėlyje, kurią jie vadina lepinja su svogūnais ir kajmak – sviesto ir grietinės padažu. Ne visi žino, kad patiekalo kilmė ir pavadinimas yra turkiški. Prie turkiško kebab pridėjus mažybinę priesagą čiči išėjo maži kebabiukai, taip mėgstami vietinių ir krašto svečių.
Ne ką mažiau apetitą žadina ir prisiminimai apie dalmatišką peka. Daug kas buvo Kroatijoje, daug kas ją valgė ir pritars, kad nėra geresnio laiko, negu tas, kurį leidi su gera kompanija, kalnuose, kaimiško stiliaus restorane vadinamam konoba, kuriame būtinai turi būti patiekiamas šis patiekalas.
Gerame restorane peka būtina užsakyti iš anksto, nes jis ruošiamas ilgai. Keletą valandų kūrenama krosnis, tada skardoje esantis maistas dengiamas sunkiu metaliniu dangčiu ir apkasamas žarijomis. Kiauliena, aviena ar net chobotnica (aštuonkojis) – visi įgauna nepakartojamą skonį, nuostabų kvapą ir tiesiog tirpsta burnoje.
Per Balkanų ilgesį vėl grįžtame prie jų vynų, turinčių žinomus vardus ar tiesiog stolno vino. Iki pilnos laimės tetrūksta a capella atliekamų dalmatiškų klapa. Mylimiausia Kroatijoje yra klapa Intrade, būtinai pasiklausykite.
Balkanų svečias turi du pasirinkimus: arba bandyti sužinoti ir suprasti jų gyvenimo peripetijas, džiaugsmus, baimes, rūpesčius bei jų kilmę, beveik neabejotinai rizikuodamas patirti nesėkmę ir įsivaryti galvos skausmą, arba priimti visa, ką mato, kaip tuo metu jaučiasi ir tuo mėgautis. Gamta, vaizdu, maistu ir kompanija. Makedonijoje (oi, atsiprašau – dabar jau Šiaurinėje Makedonijoje) tai vadinama taifata. Pavažiuokime išilgai Vardaro upės, kirskime dabartinę Graikijos sieną, pasiliksime istorinėje Makedonijoje, tačiau pasikeis upės pavadinimas – ji jau bus Aksijus, o būsena mėgaujantis gyvenimu ir draugyste – chalara. To ir Balkanų ilgesio išsipildymo sau ir skaitytojams, ypač šiomis dienomis, ir linkėčiau.
