Kruiziniame laive susipažinau su jo antruoju kapitonu, kilusiu iš šios šalies, jis ir pasiūlė kartu patyrinėti daugiau kaip 20 proc. Balkanų pusiasalio užimančią šalį.
Mano dešimties dienų patyrimas išties spalvingas – nuo sostinės Sofijos architektūrinių šedevrų, seniausių Europos miestų – Plovdivo ir Nesebaro – iki Pirino ir Rilos kalnų bei lietuvių pamėgtos Varnos. Na, o kelionės pabaigai pasirinkau šiaurės Bulgarijos miestą Rusę – uostą Dunojaus dešiniajame krante. Apie viską ir noriu papasakoti.
Pirmoji pažintis su šalimi – „mamyčiuko“ restorane
Mano pažintis su Sofija prasidėjo tradiciniame restorane „Mamin Kolio“, įsikūrusiame pačiame miesto centre. Pavadinimas, kuris išvertus iš bulgarų kalbos, reiškia „mamyčiukas“, žadėjo maistą kaip namuose pas mamą. Tik įėjusi pro duris supratau, kad patekau į tikrą Bulgarijos kaimą – interjere gausu senovinių bulgarų kultūroje naudotų namų apyvokos daiktų – dauguma iš medžio ir molio.
Restorane skambėjo folkloro muzika, o prie nertomis staltiesėmis papuoštų stalų sėdėjo vietinių žmonių grupelės. Dauguma valgė karštuosius patiekalus – įvairią mėsą ir daržoves – iš molinių indų, gurkšnodami rakiją. Šis stiprus alkoholinis gėrimas, gaminamas distiliuojant raugintas vaisių sultis, itin populiarus Balkanuose. Be jo neapsieinama ne tik restoranuose, bet ir vakarieniaujant namuose – bulgarai itin mėgsta išgerti rakijos valgydami tradicines daržovių salotas.
Maistui šioje šalyje skiriama daug dėmesio – porcijos didelės, patiekalai pagaminti taip, kad išlaikytų savo tikrąjį skonį, be priedų ir skonio stipriklių.
Paragavusi kelių skirtingų patiekalų, ir, žinoma, rakijos, supratau, kad maistui šioje šalyje skiriama daug dėmesio – porcijos didelės, patiekalai pagaminti taip, kad išlaikytų savo tikrąjį skonį, be priedų ir skonio stipriklių.
Apie tai aiškiai praneša maisto kvapas – net ir ne daug suprantančiam apie bulgarų virtuvę tampa aišku, jog čia svarbu tai, kas natūralu. Maistas kaloringas, riebokas, dažniausiai vietinės kilmės – pagamintas Bulgarijoje. Išskirtinio skonio sūriai, kuriais gardinami daugelis patiekalų, taip pat nepalieka abejingų – neretai valgomi kepti su medaus padažu. Vakarienė vyksta ilgai – kartais netgi kelias valandas. Žmonės valgydami neskuba, skiria daug dėmesio asmeniniam ryšiui ir bendravimui.
Naktinė Sofijos išpažintis
Kulinarinės vakaro kelionės pabaigoje nusprendėme pasižvalgyti po naktinį miestą. Spalio pabaigoje čia nebuvo jokio turistinio šurmulio – vietiniai ramiai vaikšto gatvėmis, o transporto priemonės juda be spūsčių ir pasipiktinimo kitais eismo dalyviais. Net ir Sofijos centre man atrodė, kad aš esu sovietmečio didmiestyje – nelygus grindinys, už kurio nuolat kliūna batai, apgriuvę arba jau merdėjantys pastatai, daugybė negyvenamų namų ir neveikiančių komercinių erdvių.
Jausmas toks, jog, regis, miestas sulaukia labai mažai investicijų – transporto priemonės ir viešosios, ir miesto neišsiskyrė naujumu ar kokybe. Aplink nesimatė beveik jokių smulkiojo verslo apraiškų. Galvojau apie tai, kaip atrodys kiti miestai, jei sostinės veidas vis dar gerokai pažymėtas socializmo „peiliu“. Dauguma žmonių gatvėse – susirūpinę. Tai, žinant vidutinę mėnesio algą šalyje, kuri nesiekia nė dviejų šimtų eurų, suprantama.
Tikras įvairių tautybių žmonių, gyvenančių Sofijoje, – bulgarai, turkai, romai – kaleidoskopas. Architektūrinis miesto fonas taip pat patvirtina kultūrų sandūrą – tame pačiame mieste garbingai išsirikiavę ir mečetės, ir bažnyčios, ir cerkvės, ir sinagogos, ir vienuolynai.
Sostinės centre aplankiau vieną iš didžiausių stačiatikių katedrų pasaulyje – Aleksandro Nevskio. Jos įspūdingo dydžio kupolai ir vidaus erdvių puošnumas bei architektūrinis vertingumas trumpam atima žadą. Čia gali tilpti per 5000 žmonių. Įdomu tai, kad šis statinys buvo pastatytas tam, kad būtų pagerbti tūkstančiai Rusijos kareivių, žuvusių Rusijos-Turkijos kare. Viduje net 82 ikonos ir kone trys šimtai freskų.
Vėliau, tyrinėdama sostinės architektūrinį paveldą, stebėjau musulmonų pamaldas ir masinį fanatizmą.
Dėl Europą pastaruoju metu itin dažnai sudrebinančių teroristinių išpuolių jaučiausi nesaugiai ir nejaukiai, kai teko prasilenkti su prie žemės galvas priglaudusiais keliais šimtais Alacho šlovintojų. Atrodė, kad ir kiti žmonės stengiasi kuo greičiau prasilenkti, kad tik netektų sustoti ar užsibūti toje erdvėje. Vietinio bulgaro replika – „greičiau, kas žino, gal minioje tuoj susisprogdins teroristas“, milijoniniame mieste atrodo gana grėsminga.
Daugiau pabendravusi su Bulgarijos gyventojais, supratau, kad šalis vis dar labai nesaugi – aukštas nusikalstamumo ir korupcijos lygis. Bičiulis man pasakojo situaciją, kai prieš keletą metų Sofijoje vidury dienos buvo nužudytas vietinio radijo laidų vedėjas, o per penkmetį įvyko per 140 užsakytų žmogžudysčių.
Grįžusi į Lietuvą, ieškojau informacijos apie tai ir išsiaiškinau, kad šie duomenys nėra laužti iš piršto. JAV ambasada Sofijoje pati paviešino šiuos skaičius 2009 metais. Dar labiau šokiruojantis faktas tas, kad nė vienam įtariamajam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl šių nusikaltimų. Ne paslaptis, kad per pastaruosius dvidešimt metų sostinės teisėsaugos organų pareigūnai privalėjo paklusti čia veikiančių gaujų nariams.
Laikas sprukti į kaimą
Kai nusprendėme, kad laikas sprukti iš sostinės, pasirinkome kryptį link Rilos vienuolyno ir pajudėjome autostrada E-79 (Sofija–Atėnai). Laukė 96 kilometrai, nes pirmiausia norėjome užsukti į Stobo kaimelį, garsėjantį savo „piramidėmis“. Tai – akmeniniai dariniai aštriomis viršūnėmis. Ant kai kurių iš jų išsidėstę akmeninės „kepurės“, kurių matmenys nuo 80 iki 120 cm.
Bėgant metams, Stobo piramidės keitėsi – jas veikė lietus, vėjas, sniegas, tad akmeninės „kepurės“ nukrito. Žiūrint į šį gamtos paminklą nuo kalno, atrodo, jog jos atspindi „aštrų“ Bulgarijos charakterį ir akivaizdžiai deklaruoja – nesiartink, nes blogai baigsis. Iš tiesų, kylant aukštyn ir norint erelio žvilgsniu aprėpti kuo daugiau vaizdo, darosi vis labiau pavojinga – šlaitas status, o atitvarai sulūžę, neprižiūrėti, palikti likimo valioje mėtytis pakelėje.
Daugelyje šalies lankytinų vietų turistas pats turi nuspręsti, ar atlikti tam tikrus veiksmus bus saugu, o jei ne, tai kokią kainą už tai reiks sumokėti. Dar vienas akivaizdus pastebėjimas – įdomias vietas Bulgarijoje sunku rasti, nes jos dažniausiai nėra pažymėtos matomais ženklais. Kartais jų išvis nėra, o kartais – atsiranda tada, kai jau nebereikia. Naudotis navigacijos įrenginiais būtina, nes orientuotis pasikliaujant kitais orientyrais – rizikinga.
Rilos vienuolyno stebuklai
Apie garsųjį Rilos vienuolyną buvau girdėjusi dar prieš pradėdama planuoti kelionę po Bulgariją. Žinojau ir tai, kad jei labai patiks, galėsime ten likti nakvoti. Vis dėlto nusprendžiau apsistoti prestižiniame slidinėjimo kurorte Bansko miestelyje. Bet apie tai vėliau.
Kai atvykau į vienuolyną, atrodė, kad šis X a. vienuolio Ivano Riliečio įkurtas architektūrinis ir religinis šedevras kalnų fone atrodo dar galingesnis, nei yra iš tikrųjų. Milžiniškas kompleksas apjuostas beveik 25 metrų aukščio akmenine siena. Gyvenamosios erdvės taip pat akmeninės, o komplekso centre – cerkvė, turinti penkis kupolus. Visas plotas – 32 tūkst. kvadratinių metrų. Aplink vienuolyną – kalnai, miškai, upė, jaukūs rudeniniai takai.
Susitikimas su arkliais gali tapti neįveikiama kliūtimi tęsti kelionę toliau, nes jie aršiai gina savo teritoriją ir bandą. Mane nemenkai išgąsdino, nes kelias minutes paglosčiusi iš pirmo žvilgsnio draugiškiausią kumelę, susidūriau su jos „vyro“ įniršiu – aršus prunkštimas nieko gero nežadėjo, o grėsmingas artėjimas link manęs įspėjo – „pasitrauk dabar ir geriau rinkis kitą kelią“.
Po vakarienės prie upės ir jaukių apmąstymų, jaučiant besiartinantį rudenį (vėsa po truputį skverbėsi į kaulus ir raumenis), laukė naktinis pasivaikščiojimas po Banską. Žiemą čia susirasti nakvynę, neužsisakius jos prieš kelis mėnesius, nėra jokių galimybių, tad nutarėme patyrinėti tuo metu, kai slidinėtojams dar nepadidėjęs adrenalino kiekis.
Vietiniai senoliai vakarus leidžia drauge, žaidžia tradicinius stalo žaidimus, garsiai juokiasi ir, tikėtina, saikingai gurkšnoja rakiją.
Gausybė parduotuvėlių, kavinių bei naktinių klubų vis dar uždaryti ir kantriai laukia savo „maitintojų“.
Patarimas iš asmeninės patirties – atostogaujant čia ne sezono metu geriau rinktis brangesnį viešbutuką, bet tokį, kuriame galima ne tik nusipirkti kavos, bet ir pavalgyti.
Jaukiame „namų tipo“ viešbutyje pasitiko vyresnio amžiaus savininkas, kuris bandė įtikinti, kad nėra jokios Booking.com rezervacijos.
Matyt, norėjo sutaupyti ir nemokėti komisinio mokesčio. Greitai išsiaiškinę „reikalus“ ir leidę suprasti, kad taip, kaip jis nori, nebus, kartu su draugu pasidėjome lagaminus kambaryje ir išėjome patyrinėti miestelio. Patiko tai, kad vietiniai senoliai vakarus leidžia drauge, žaidžia tradicinius stalo žaidimus, garsiai juokiasi ir, tikėtina, saikingai gurkšnoja rakiją.
Kai grįžome, viešbučio savininkas jau buvo pasiruošęs pagaminti mums vakarienę – prasidėjo kelias valandas trukusios vaišės. Didžiulės porcijos salotų su vietiniu baltuoju sūriu, vištiena su keptomis daržovėmis, naminės rakijos degustacija tradicinės muzikos fone. Nustebino tai, kad bulgarams vis dar įprasta rūkyti vidaus patalpose, kai daugelyje Europos miestų tai jau seniai pamiršta.
Savininkas, sėdintis prie kito stalelio, rūkė svajodamas ir nuolat ką nors gėrė. Vakaro pabaigoje atrodė gerokai įkaušęs, bet vis tiek sugebėjo kelis kartus pasidomėti, ar patiko maistas, ir papasakojo istoriją, kaip prieš dvidešimtmetį viename Bulgarijos kurorte susipažino su lietuvaite ir kaip kurį laiką atstumo kankinami santykiai vis dėlto neišlaikė nuotolio egzamino.
Klausydama jo galvojau apie tai, kad svarbūs įvykiai ilgam „nusėda“ mumyse ir iškyla tada, kai atsiranda tam tikros aplinkybės. Bulgaro akyse mačiau besikaupiančias ašaras ir jaučiau, jog jis nori daug pasakyti, bet save varžo – tą vakarą buvau ne viena ir turėjau sau pasakyti, kad šiuo metu esu ne geštalto praktikė, bet atostogautoja ir šiuo metu negaliu dirbti.
Tai – pirmoji autorės straipsnio apie kelionę po Bulgariją dalis. Antrąją kviečiame skaityti rytoj.
