Pirmąją kelionės Baltarusijoje dalį skaitykite čia.
Išėjus iš lifto į pasitiko niekada nevėdintos patalpos kvapas. Kambarių durys nekeistos nuo tų laikų, kai viešbutis buvo pastatytas. Prie rankenų kai kur baltais dažais, kai kur tiesiog rašikliu nupaišytos rodyklės, į kurį šoną jas pasukti.
Atidarius kambario duris, į veidus tvoskia saunos karštis. Vonioje gyvatukas kaitina taip, kad gali prisilietęs nusideginti. Atrodo, kad lauke -30 , o ne atvirkščiai. Pradarome langus ir duris į koridorių – vis šioks toks skersvėjis. Baldai kambaryje irgi raritetas. Kiek reabilituojasi viešbutis pusryčiais, kurie skanūs ir gausūs. Žinoma, ne visi viešbučiai tokie, tiesiog mums taip pasisekė.
Ryte dangumi vėl ridinėjasi saulė. Pro vestibiulio langus šalia upės matosi dvi cerkvės, Nacionalinis J.Kolaso dramos teatras ir paminklas Aleksandrui Nevskiui bei jo šeimai. Teatras gali pasigirti ne tik puikiu repertuaru, bet ir puikiais aktoriais.
Miesto centre, šalia kavinės „Kunigaikštis Algirdas“, stovi paminklas mūsų Didžiajam kunigaikščiui Algirdui, kuris po uošvio mirties buvo ir Vitebsko kunigaikščiu.
Kad ir ką sakytų kritikai apie pačią skulptūrą, aprangą ar tai, kad kunigaikštis laiko sakalą ant plikos rankos, paminklas žavus. Koks stotas, kokia laikysena – tikras vadas, tikras kunigaikštis. Deja, bet tos akmenų krūvos Maišiagaloje negaliu laikyti paminklu, skirtu tokiam iškiliam žmogui.
Netoliese baltuoja barokinė Apreiškimo cerkvė. Anksčiau čia stovėjo medinė, laikas nuo laiko niokojama gaisrų, kol 18 a. šioje vietoje buvo pastatyta bažnyčia, išpuošta nuostabiomis freskomis. Pasakojama, kad net Napoleonas, sužavėtas sienine tapyba, ne išgrobstė, kaip buvo padaryta su kitais kulto pastatais, o įkūrė ten ligoninę kareiviams.
Tarybiniais metais ji buvo nugriauta, neva trukdė plėtoti miesto transportą. Vis tik vėliau bažnyčia buvo atstatyta pagal senus piešinius ir fotografijas. Bažnyčios atstatymui pinigus aukojo ir miesto gyventojai.
Šalimais – miesto Rotušė (pirmoji rotušė buvo pastatyta 1597 m. miestui suteikus Magdeburgo teises), kurioje įkurtas kraštotyros ir dailė muziejai. Čia iš apžvalgos aikštelės galima pasigėrėti miesto panoramomis.
Ant aukšto Vakarinės Dvinos kranto įsikūręs Šv. Dvasios vienuolyno kompleksas. Pasakojama, kad iš soboro veda požeminis kelias iki upės. Tačiau, berods, ten įrengta tik drenažo sistema. Vėl tenka apsigobti skarele, kad galima būtų apžiūrėti soborą. Soboras erdvus ir šviesus. Upės link nuo soboro veda platūs laiptai. Krantinėje lankytojus pasitinka auksinė žuvelė su rakteliu burnoje. Įdomu, nuo ko tas raktelis? Gal nuo miesto vartų?
Centrinėje senamiesčio gatvėje prasideda prekyba suvenyrais. Nebanalūs ir stilingi. Nusiperku lauktuvėms pusę puoduko (puodukas – tarsi perpjautas per pusę), ant kurio parašyta „Pusė puoduko kavos“.
Vitebskas – labai gražus miestas. Vienas malonumas klaidžioti vingiuotomis senamiesčio gatvelėmis stebint kavinių vitrinas, pastatų fasadus, kurių kiekvienas turtingas savo istorija, užsukant į simpatiškus kiemelius.
Kitoje gatvės pusėje priešais rotušę – fontanas „Trijų upių susiliejimas“, vaizduojantis vakarinės Dvinos, Vitbos ir Lučesos santaką. Vietinių vadinamas „trimis merginomis“‚ „trimis undinėmis“ , netgi „trimis bobomis“, fontanas šioje vietoje pastatytas ne taip ir seniai. XIX a. čia stovėjo Šv. A.Padujiečio bažnyčia, kurią 1950 m. nugriovė, taip sakant, gerinant miesto infrastruktūrą.
Netoliese per skaidrius Vitbos vandenis nutiestas pėsčiųjų Tūkstantmečio tiltas. Apsuptas kuplios medžių lapijos tarsi sujungia dvi miesto puses – senąją ir naująją.
Pasivaikščiojus po miesto centrą, apsilankėme Marko Šagalo name–muziejuje, kuris atidarytas 1997 m. dailininko 110–mečiui. Keista, tačiau prieš muziejaus atidarymą parašus rinko netgi miesto inteligentija.
Tylioje Pokrovskajos gatvėje lankytojų laukiantis muziejus man iš karto patiko. Galima įsivaizduoti, kaip šioje gatvėje mažasis Markas lakstė su draugais, gainiojo kamuolį, kaip kiemuose žaidė slėpynių. Kuklus raudonų plytų namukas, pastatytas M.Šagalo tėvo, kuriame iki keturiasdešimtųjų metų gyveno Šagalų šeima. Prie jo savo laiku šliejosi du mediniai fligeliai ir nedidelė parduotuvėlė, kurioje prekiavo M.Šagalo mama – reikėjo išmaitinti gausią šeimą. Markas turėjo penkias seseris ir brolį.
Visa ekspozicija išdėstyta penkiuose kambariuose. Daug asmeninių daiktų neišliko, tačiau muziejus didžiuojasi lempa, dovanota G.Mendelio, bei autentiška virtuvės įranga, priklausiusia Šagalų šeimai. Ekskursiją vedė gidė, tiesiog įsimylėjusi savo darbą. Be gido lankyti muziejų nebūtų taip įdomu.
Ji papasakojo apie šeimos tradicijas, Marko Šagalo ir Belos Rozenfeld meilės istoriją, įvairius dailininko gyvenimo periodus. Namų interjeras atkurtas remiantis dailininko piešiniais ir archyviniais dokumentais. Svetainėje daug Šagalo ir jo šeimos narių fotografijų. Muziejuje nemažai ir Marko Šagalo darbų.
Kieme – romantiškas paminklas dailininkui „Vitebsko melodija griežiama prancūzišku smuiku“.
Vienas namo kampas užapvalintas. Gidė išdavė paslaptį, kad palietus šį kampą, bet taip, kad niekas nematytų, ir sugalvojus norą, šis noras būtinai išsipildys.
