Kelionę Baltijos pajūriu pradėjome iš Vakarų. Pirmasis kurortinis miestas, kurį aplankėme – Mendzyzdrojai – yra visai netoli Vokietijos sienos, todėl natūralu, kad čia į turistą dažniausiai kreipiasi vokiškai.
O ir vyresnio amžiaus vokiečių čia jau labai daug – kainos gerokai mažesnės nei Vokietijoje. Pavyzdžiui, didelė porcija vištienos krūtinėlės su bulvytėmis ir salotomis kainuoja apie penkis eurus, o šviežia žuvis – vos porą. O maisto porcijos Lenkijoje yra tokios, kad vienos užtenka dviem žmonėms.
Dėl to, kad miestas yra prie pat Vokietijos, patarčiau pavažiuoti keliasdešimt kilometrų į rytus – vokiečių bus gerokai mažiau, jūra švaresnė, o ir peizažai gražesni.
Pirmą naktį pajūryje praleidome Dzivnuvo miestelyje, nakvynė viloje su pusryčiais dviem nekainavo nė keturiasdešimties eurų, iki jūros – pora šimtų metrų. Ir vėl džiugino maisto kainos – tiek prekybos centruose, tiek maitinimo įstaigose. Kaži, ar tąnakt, be mūsų, ten miegojo nors vienas užsienietis – akivaizdu, kad visi keli žmonės, nutūpę viename ar kitame bare, vienas kitą puikiai pažįsta.
Nepaisant to, kad daug restoranų ir kitokių pramogų dar nedirba dėl turistų trūkumo, veikti čia yra ką. Mes, pavyzdžiui, susiradome taverną su pulo stalu – vienas žaidimas kainuoja penkis zlotus. Tikriausiai padarėme baro mėnesio apyvartą, mat savininkas labai jau mūsų išleisti iš baro nenorėjo – teko lipti per tavernos tvorą, pagrasinus žmogui policija. Tai tas pats lenkas, apie kurį užsiminiau straipsnio pradžioje.
Yra Lenkijos pajūryje ir prabangesnių miestelių, tarkime, Revalis. Jis ir keli kiti išsiskiria tuo, kad ten maža lenkiško eklektinio dizaino, maistas brangus ir nėra jokių užkandinių, tik restoranai. Aš, pavyzdžiui, už šaltibarščius sumokėjau tris eurus, o jie buvo ne itin skanūs, o ir patiekti be bulvių. Apsidžiaugiau tik tuo, kad jie tuos šaltibarščius vadina Lenkijos nacionaliniu patiekalu. Nes mes, lietuviai, tikrai juos darome kitaip.
Dabar nakvynei sustojome už Kolobžego pakeliui į Plesną, Ustronie Morskie miestelyje. Gamta čia kiek skurdesnė, tai yra paplūdimio ruožas siauresnis, tačiau krante yra pigių ir puikių žuvies restoranų. Už nakvynę sumokėjome maždaug dvidešimt penkis eurus dviem žmonėms, jūra čia tiesiog matosi pro balkono langą. Yra kelios parduotuvės, nemažai barų ir, žinoma, gintarinių bei kitokių suvenyrų, kurie čia yra labai pigūs.
Jūroje maudytis dar šalta. Pirmadienį buvau įmerkusi uodegą, tačiau plaukioti ar šokinėti per bangas ilgesnį laiką nėra malonu.Tačiau dienos – saulėtos, todėl šonus pašildyti smagu, be to, nereikia stumdytis su kitais žmonėmis.
Visose vietose, kurias aplankėme, pajūryje nėra persirengimo kabinų, be to, į kopas lipti yra draudžiama. Čia, kaip ir Lietuvos pajūryje, vaikšto įvairių karštų pyragėlių pardavėjai. Be to, prie jūros, priešingai nei Lietuvoje, yra leidžiami ir šunys. Yra gana daug viešųjų tualetų.
Taigi paplūdimiai Lenkijoje yra kiek labiau laukiniai, nei mūsų, tačiau civilizacijos pakanka, o ir kainos nesikandžioja.
