Daugiau pasakojimų apie pažintinius takus rasite tinklarastis.gf.lt.
Trumpoji tako statistika:
- Atstumas nuo Vilniaus – apie 35 km
- Tako ilgis – apie 2,6 km
- Take užtrukome apie pusantros valandos
Kaip rasti?
Keliaukite į Kernavės centrą. Traidenio gatve pravažiuosite kapines, sankryžoje pasuksite į kairę, į Pajautos gatvę. Tada važiuokite visą laiką tiesiai iki pat Pajautos gatvės pabaigos (vienoje vietoje ji darys dideli lankstą į dešinę).
Pasibaigus asfaltui kairėje pamatysite mažutę nuorodą „Baltas kalnas“, kuri rodys kelią tiesiai žvyrkeliu. Šiuo žvyrkeliu drąsiai ir keliaukite tol, kol privažiuosite trikampės palapinės formos pavėsinę, automobilių stovėjimo aikštelę su informaciniu stendu dešinėje bei apžvalgos aikštele tolėliau kairėje. Čia ir bus kelionės pradžios taškas.
Apžvalgos aikštelė
Palikę automobilį tekini pasileidome link gražiai įrengtos ir puikų vaizdą mums žadančios apžvalgos aikštelės.
Neapsirikome. Vaizdas į Neries kilpą – iš tų, kai norisi tiesiog stovėti ir praradus laiko nuovoką grožėtis. Apžvalgos aikštelė įrengta ant paties aukšto Balto kalno skardžio krašto, tad nuo jos erdvės žvilgsniui buvo tikrai daug. Vanduo maloniai čiurleno, tolumoje skraidė pulkelis baltų gulbių.
Šalia apžvalgos aikštelės radome nuorodą su rodykle „Pažintinis takas, 2,6 km“. Tad pasisotinę vaizdu į upę, patraukėme jo patyrinėti.
Ir štai ką pakeliui pastebėjome ir radome:
- Pėsčiųjų takas visą laiką vingiuoja pušynu, dėl to juo buvo gera ir lengva eiti – aukšti medžiai neužstoja saulės, liauni pušų kamienai ir netanki augmenija tarp jų kuria erdvią aplinką ir lengvai įžiūrimas tolumas. Dėl savo erdvumo ir šviesos, pušynas yra vienas iš mano pačių mėgstamiausių miškų rūšių.
- Žinoma, tuo metu, kai keliavome, Lietuvoje buvo sausra, tad miškas visas tiesiog traškėjo nuo sausumo, nuo lapuočių biro per anksti pradėję gelsti lapai. Tuo tarpu nuolat veidus mums kutenusios ir bučiavusios voratinklių gijos sakė, kad greitai jau bus ruduo.
- Takas – kilpinis, kas labai patogu. Apėję ratą vėl atsidūrėme automobilių stovėjimo aikštelėje, kur palikome savo plieninį kelionių žirgą.
- Takas, nors ir matosi, kad jau senokai įrengtas, nes kai kurie mediniai jame rasti statiniai vietomis buvo pagriuvę, visgi labai patogus: suoliukai, rodėsi, kas kelis šimtus metrų sustatyti. Mums net kilo klausimas, o kam jų tiek daug? Pakeliui radome ne vieną poilsio aikštelę su stalais ir suolais bei vietomis laužui. Laužavietėse matėsi nesenų pelenų likučių, vadinasi, žmonės žino šį taką ir atkeliauja čia iškylauti.
- Takas pilnas įvairių medinių skulptūrų, kurias vis netikėtai pakeliui atrasdavome ir dėl to buvo tik smagiau keliauti.
- Kelionę mums paįvairino ir informaciniai stendai su lietuvių autorių eilėraščiais, taip pat radome ir mįslių stendą, kuris privertė ilgėliau sustoti.
- Pakeliui teko įveikti ir vieną kitą medinių laiptų pakopą. Radome gražią miško aikštelę su tvenkiu bei tolėliau – tiltelį per upelį. Tik paties upelio po juo nebuvo visiškai. Išdžiūvęs buvo, likusi tik sausa vaga žymėjo jo buvimo vietą.
- Balto kalno pažintinį taką vertiname labai teigiamai ir rekomenduojame. Tai vienas iš takų, kurį lankant ir lengvai, nepervargstant pasivaikščioti gali, ir gražių vaizdų akims ir fotoaparatų kameroms yra. Su vaikais keliaujant jų tyrinėjimų poreikį patenkins įvairūs mediniai objektai bei informaciniai stendai. Tad, kai būsite Kernavėje, prisiminkite ir Baltąjį kalną.
