Mūsų nedidelė grupė – baltų kelio Latvijos Kuržemėje testuotojai ir žinios skleidėjai – vyksta Kuržemės planavimo regiono suplanuotu maršrutu.
Rucava: baltas sviestas, juodos pirštinės
Rucavos kaime, kuris latviams yra pats tikriausias pasaulio pakraštys, iš namelio, pavadinimu „Zvanitaji“, išeina moteris ir kviečia mus vidun, kur pridėta visokių brangenybių – raštuotų pirštinių, audinių, molio indų ir medinių rakandų.
Kuršių moteris mums sako: pagrindinė vertybė, išlikusi nuo seniausių laikų, yra duona. Daina apie duoną klėty, duoną laukuose, duoną Dievo rankose iš tikrųjų yra daina apie tai, kad duona yra dabar, buvo praeityje ir bus ateityje.
Pirštinės atiteks tiems, kas jas laidos. Primegzdavo net po 80 porų pirštinių.
Ant amžinosios duonos tepame balto sviesto, labai puraus ir gardaus. Kuršių moteris sako: šis sviestas mažiau riebus, nes jį mušant, įsukama pasukų ir grietinės. „Panašus kaip lietuviškas kastinys. Tačiau jūsų kastinys yra pardavinėjamas prekybos centruose, o mūsų balto sviesto ten nebus. Palaikius šaldytuve, pasikeičia jo konsistencija, nebelieka purumo.“
Mums barškinant šaukštais ir ragaujant skabaputros, kuršių moteris skardžiu balsu pasakoja, kad seniau moterys, sulaukusios vyresnio amžiaus, vėl ruošdavusios sau „kraitį“: megzdavo pirštines, kurių raštuose daug juodos spalvos.
Pirštinės atiteks tiems, kas jas laidos. Primegzdavo net po 80 porų pirštinių, o kaimo gyventojas, turėjęs arklį pavėžėti iki smėlio kalnelio, susirinkdavo nemažą pirštinių kolekciją, kuria dabar džiaugiasi muziejininkai.
Mums kertant bulves su silke, kuršių moteris aiškina savo kostiumo detales: vilaines – trys gabalai skirtingo audeklo, apsukti aplink kūną lyg sijonai, o galas užmestas ant rankos ir prisegtas didele sage. Svarstome: nelabai patogu būtų dirbti taip apsirengus, bet atrodo gražiai.
O dar vienas nuostabus dalykas – yra išleista knyga apie kuršiškus megztus švarkus su mezgimo schemomis. „Dabar visa Latvija vaikšto tokiais švarkais!“ – sako Sandra Aigare ir pamoko mus Rucavos melodijų, kuriomis galima apdainuoti visus ir viską.
Papės Konių kaimas: jūros ošimas ir nendrių stogai
Važiuojame į Papės Konių kaimą. Senos trobos nendrėmis dengtais stogais, neįtikėtino dydžio ir kuplumo alksniai... Idiliško ir šiek tiek laukinio poilsio kampelis. Jūra taip arti, kad girdime bangų ošimą.
Bet mes ne jūros ieškome, o kuršių pėdsakų. Vaikštome po kaimą lydimi Mario, kempingo šeimininko ir žygių į gamtą vedlio. Sužinome, kad daug sodybų priklauso lietuviams, o ir dauguma poilsiautojų atvyksta iš Lietuvos.
Sužinome, kad nendrių stogams visai ne ugnis yra pavojingiausia, nes jei bus gaisras, bet koks stogas sudegs. Kiaunės – nendrių stogų didžiausias pavojus: pasidarę landą kruopščiai sudėtose nendrėse, jos pažeidžia visą tvarką, ir nendrės ima čiuožti iš stogo.
Atkreipiame dėmesį į medinės architektūros detales, pasidžiaugiame namais, kurie restauruojami išsaugant autentiškumą ir senuosius sodybų pavadinimus. Baltiškosios savasties elementus Papės Konių kaime kiekvienas suranda ir įvertina savarankiškai, niekas jų pirštu nerodo ir žodžiais neįvardina. Arba pajauti – atpažįsti, arba ne.
Papė: kas melžia šias karves?
Papės gamtos parke ganosi laukiniai arkliai ir laukinės karvės. Į jų teritoriją galima įeiti tik su vedliu, kuris milijoną kartų atsakinėjo į vis tuos pačius lankytojų klausimus. Taip, jie visiškai laukiniai.
Ne, žiemą nešeriami, ne, nesuvaromi į jokį pastatą. Rudenį jie sukaupia daug riebalų, o kailiai pasidaro tankūs ir šilti. Pusę jauniklių kasmet suėda vilkai – tokia gyvenimo laukinėje gamtoje realybė.
Kuo ilgesni laukinės karvės ragai, tuo ji senesnė. Ne, niekas nemelžia šių karvių. Šito mums beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad karvė turėtų pieno tik tol, kol jo reikia jaunikliui, o ne būtų fabrikėliu, ištisus metus tvinkstančiu pieno upėmis.
Tolimoje senovėje, kai baltų gentys tik pradėjo žemės ūkio veiklą, laukiniai arkliai ir taurai buvo gamtos dalis. Bastydavosi kaimenėmis. Nuėsdavo pradedančius augti krūmus ir brūzgynus ir taip padėdavo susidaryti pievoms. Pradėjus intensyvesnę žemdirbystę, laukiniai arkliai išnyko, tačiau užuominų, kad jie gyveno baltų teritorijose, randama rašytiniuose šaltiniuose ir liaudies dainose.
Papės gamtos parke laukiniai arkliai atvežti iš Nyderlandų gyvena nuo 1999 metų.
Gruobinia: raktažodis „vikingai“
Kitas sustojimas mūsų baltų kelyje – Gruobinia, susijusi su 854 m. Rimberto kronikoje minima Jūrpile (Seeburg). Gruobinioje stūkso kuršių piliakalniai ir senkapiai, Livonijos ordino laikus primena pilies griuvėsiai, tačiau netikėčiausias istorinis faktas – VII–IX amžiais šioje vietoje buvo skandinavų vikingų gyvenvietė.
Viduramžių rūbais pasipuošę vaikinai pasakoja istorinius faktus ir legendas, rodo į kiek toliau esantį Skabaržo piliakalnį, iki kurio neiname, nes lyja, sodina į vikingų laivus ir plukdo mus Alandės upe į kuršių vikingų stovyklą. Alandės upe? Ar tai atsitiktinis pavadinimo panašumas su Alando salomis, esančiomis tarp Švedijos ir Suomijos? Nespėjame išsiaiškinti, priplaukiame stovyklavietę. Čia pradėtas statyti dar didesnis vikingų laivas, padžiauti šernų ir vilkų kailiai, kuršių vikingai šaudo iš lanko ir svaido ietis, bet labiausiai dėmesį traukia dideliame katile ant laužo verdama sriuba.
Jaunieji kuršių vikingai pasakoja, kad gali pasiūlyti ir daugiau pramogų – patyrinėti kuršių vikingų gyvenimo būdą, išmuštruoti kūną ir dvasią senųjų kovų mokykloje ar pakviesti į naktinę misteriją, prasidedančią tą valandą, kai diena su naktimi pradeda keistis vietomis ir žemę apgaubia prieblanda.
Smagiausia girdėti, kad šios pramogos yra sugalvotos ir vykdomos vietinio jaunimo iniciatyva. Jos yra populiarios. Kol kas daugiausia atvyksta latvių, tačiau įsijungus į tarptautinę vikingų asociaciją, vis dažniau sulaukiama svečių ir iš kitų šalių.
Latvija yra pateikusi paraišką, kad Gruobinios archeologinis ansamblis būtų įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Liepojos amatininkų namai: kiekviename kambaryje po stebukladarį
Liepojos amatininkų namai labiausiai žinomi dėl juose esančio ilgiausio pasaulyje gintaro vėrinio. 123 m ilgio 19 kg svorio vėrinys iš nedidelių gintaro gabaliukų, kuriuos surinko Liepojos gyventojai, išraizgytas ant vienos sienos. O ko dar yra Amatininkų namuose? Mes vedžiojami iš kambario į kambarį, ir už kiekvienų durų randame po stebukladarį. Audžia, mezga, pina, gręžia, veria, lipdo, siuva... Daugiausia moterys. „Ji yra viena iš mūsų“, – taip kiekvieną amatininkę pristato mus lydinti šeimininkė Dzintra Bitena.
Sudžiovinti gėlių žiedai įlieti į žvakes, karklo vytelėmis apipintos medžio lėkštės, gintaro papuošalai, skiautiniai, keramika, tautiniai rūbai... Dvi vyresnio amžiaus moterys, palinkusios prie įrenginio, sudėtingesnio už bet kurį kompiuterį, prie audimo staklių, siūlas po siūlo audžia tautos istoriją taip, kaip išmoko vaikystėje.
Liepojos amatininkų namuose ypač sužavėjo tekstilininkė Sandija Brikmane. Jauna moteris audžia naudodama šiuolaikinius siūlus, iš savo audinių sutveria ypatingo dailumo rūbus dvidešimt pirmojo amžiaus žmogui, o įkvėpimo semiasi iš archeologinio kostiumo raštų. Ornamentas, kuriam daugiau nei tūkstantis metų, suskamba ir nušvinta, norisi jį liesti, glostyti, apsisiausti ir džiaugtis.
Embūtė: gamtos takas per kuršių istoriją
Važiuojame į Embūtę. Žvyrkeliu. Kilometras po kilometro aplink tik laukai ir miškai, jokio kaimo, anei jokios sodybos. Vidury niekur randame turizmo informacijos centrą, kuris, beje, gali pasiūlyti ir apgyvendinimo paslaugas. Čia? Tokioje nuošalioje vietoje? „4 kilometrų spinduliu čia gyvena 16 žmonių“, – sako turizmo informacijos centro darbuotoja Dina Ziemele. Bet lankytojų atvyksta daug. Netrukus patys tuo įsitikiname.
Drauge su Dina Ziemele einame link piliakalnio. Prieš mūsų akis materializuojasi vaizdas, matytas ant visų įmanomų nuotraukų šalia žodžio Embūtė, – du milžiniški į žemę susmeigti kalavijai. Mediniai, apaugę kerpėmis, „nukalti“ daugiau nei prieš 40 metų.
Mes einame puikiai sutvarkytu taku, gerai įrengtais tilteliais ir laipteliais, lipame į apžvalgos bokštą, liečiame akmenyje iškaltą velnio pėdą, sužinome apie Indulio ir Arijos meilę (abu herojai išgalvoti), ragaujame šaltinio vandens, stengiamės pajusti gydančią vietovės energetiką, informaciniuose stenduose skaitome apie florą ir fauną, atliekame net vieną kitą mankštos pratimą, kaip paliepta stenduose.
Apie kuršių pilį juose nė neužsiminta. Tik mūsų grupės istorikai nardo po brūzgynus ir pašalius, bandydami apčiuopti piliakalnio sandarą. Tai pavyksta tik takui pradėjus leistis į kitą piliakalnio pusę, kur yra puikiai išlikę gynybiniai grioviai ir prieigos.
Piliakalnis yra gamtos parko teritorijoje, todėl nėra šalinami krūmai nei menkaverčiai medžiai, kurie suvešėję visiškai paslepia bet kokią užuominą į istoriją. Eilinis lankytojas krūmynuose greičiau atras retą grybą poniabudę negu piliakalnio kontūrus. Bet mes gi baltų kelio tyrinėtojai, todėl dalijamės prisiminimais apie tolimus 1245-uosius, kai karaliui Mindaugui nepavyko užimti Livonijos riterių užvaldytos buvusios kuršių Embūtės pilies.
Saldus: 1000 laipsnių temperatūra
Miestas Saldus visus nuteikia saldžiai: čia gaminami legendiniai saldainiai „Karvutė“, ledai, miesto skverą puošia medaus lašą vaizduojanti skulptūra.
Kad surastume dar vieną baltų kelio stotelę, einame į lengvai vaiduokliško Kapelerio namo kiemą, į keramikų dirbtuves „Puodnica“. Lentynos pilnos visokių molinių grožių, kuriems neįmanoma atsispirti, o tarp jų spinduliuoja keramikė Dita Zagorska.
Užtenka kelių sekundžių, kad ja patikėtum, kad užsinorėtum išmokti latviškai ir perskaityti kreida ant juodos lentos užrašytas sentencijas, kad įsisvajotum, kaip įdomu būti puodnicos pameistriu... ir kad išsektum keramikę į kiemą pažiūrėti krosnies, kurioje degami, kepami ir dusinami meno kūriniai.
Žiemos metu pasišildyti ateina katinai ir benamiai.
Kai degama keramika, temperatūra krosnyje kyla iki 1000 laipsnių, nenuostabu, kad sušyla visas kiemas.
Krosnis kūrenama kartą per mėnesį, o jos atidarymas – renginys, apie kurį paskelbiama iš anksto. Tik patys meistrai niekada iš anksto nežino, kiek kūrinių ištvers degimą ir dusinimą, o kiek pavirs į šukes ir papildys kieme esančią instaliaciją „puodžiaus ašaros“.
Tiek atradimų ir potyrių tilpo į dvi dienas Latvijoje. Baltų kelio atkarpa latviškoje Kuržemėje su įvairiomis, dažnai netikėtomis stotelėmis, ryškesniais ar vos apčiuopiamais baltų ženklais, budina kelionių alkį ir norą pažinti daugiau.
