Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Kadiso įlankos pakrantėje (isp. La bahía de Cádiz) dar praeitame amžiuje veikė virš 150 druskos kasyklų, užėmusių beveik 8000 hektarų plotą (pusantro karto didesnį už Kauno marių). Šiais laikais du trečdaliai šių kasyklų jau uždarytos, dauguma apleistos ir užžėlusios, jose visus metus karaliauja paukščių kolonijos.
Šių, žemumose įsikūrusiu sūraus vandens pelkių peizažas tikrai unikalus – išraityti kanalai, tvenkiniai, lėtai teka vandens srovės, tiltų ir šliuzų sistemos. Vanduo kartais sūrus, kartais gėlas, nes į žemumą lėtai tekantis upių vanduo maišosi su potvynių metu pakylančiu Atlantu.
Druska yra seniausias žmonijai žinomas prieskonis, dėl savo svarbos vadintas „baltuoju auksu“. Šalia druskos verslovių išaugdavo miestai, o jai gabenti būdavo tiesiamas kelių tinklas. Druską naudojo mėsos, žuvies, daržovių sūdymui ir konservavimui, medicinoje, gamyboje, religinėms apeigoms ir net mirusiųjų mumifikacijai.
Kadise saulė šviečia 3000 valandų per metus, o kritulių iškrenta labai mažai. Jau prieš 3000 metų atvykę finikiečiai pastebėjo, kad toks klimatas puikiai tinka druskos gavybai garinimo būdu. Nuo to laiko druska čia buvo išgaunama kelis tūkstantmečius ir ja buvo prekiaujama visame pasaulyje. Kelis amžius druska buvo pagrindinis šių žemių pajamų šaltinis.
Kadiso druskos monopolį sugriovė XIX amžiuje prasidėjusi industrinė revoliucija, kurios metu išrastas ne tik pramoninis druskos gamybos būdas, bet ir šaldytuvai bei naujos maisto konservavimo technologijos. Todėl XX amžiaus pradžioje natūraliai išgaunamos druskos poreikis sumažėjo ir mažesnės druskos garyklos, neišlaikiusios konkurencijos, užsidarė.
Jūros vandens garinimas yra pats paprasčiausias druskos gavimo būdas
- Su jūra ar vandenynu susisiekiančiose žemumose yra iškasama kanalų ir tvenkinių sistema, į kurią vasaros pradžioje įleidžiamas sūrus vanduo. Saulė pradeda garinti vandenį, didindama druskos koncentraciją, ir po truputį druskėjantis vanduo kanalų sistemos pagalba suleidžiamas į tvenkinius, vadinamus „la tajeria“. Juose stovintis vanduo galutinai išgaruoja, palikdamas akinamai baltos druskos kristalų klodus. Veikiant saulei ir vėjui, susidaro druskos sluoksniai, kuriuose galima rasti įvairios formos druskos kristalų, susijungusių į plokštes ir dribsnius arba subirusių į smiltis.
Šiandien lankomės Salinas de Chiclana centre. Jis įsikūręs buvusioje La Salina Santa María de Jesús druskos garykloje. Ši garykla savo veiklą galutinai sustabdė 1988 metais, o ją perėmusi Čiklanos de la Fronteros miesto savivaldybė teritoriją išnuomojo privačiai bendrovei. Taip buvusi garykla įgavo antrą kvėpavimą: čia įkūrė restoraną, SPA, nutiesė pažintinius takus ir įrengė poilsines.
Druska šioje garykloje vėl išgaunama ir vis dar senuoju būdu, o garyklos (isp. salina) istoriją mums pasakojanti ponia Imna Salado pažymi, kad druska iš jūros turi mažiau natrio ir daugiau kitų papildomų mikroelementų – geležies, jodo, kalcio. Pramoniniu būdu gaminamoje druskoje yra tik grynas natris ir chloras, todėl jūros druska yra sveikesnė ypač aukštą kraujo spaudimą turintiems žmonėms.
Druska iš jūros turi mažiau natrio ir daugiau kitų papildomų mikroelementų – geležies, jodo, kalcio.
Salina kanalai ir tvenkiniai yra iškasti rankomis prieš daugelį metų ir dabar naudojama tik nedidelė jų dalis – likusioje teritorijos dalyje karaliauja žuvys ir paukščiai. Druska garinama tik kelis mėnesius metuose – Atlanto vanduo suleidžiamas pasibaigus pavasario lietaus sezonui ir toliau garinamas karščiausių ir sausiausių vasaros mėnesių metu.
Čia išgaunamos druskos nereikia valyti, nes vandeniui lėtai judant kanalais nešvarumai ir organinės nuosėdos nugula į dugną, todėl kristalai yra visiškai švarūs ir iš karto pakuojami į maišus. Tokia druska naudojama maisto gamybai virtuvėje, ją perka alyvuogių raugyklos bei duonos kepėjai, kurie gamina aukščiausios kokybės produkciją. Imna Salado paaiškina, kad jų druska turi ypatingą skonį, kurį suteikia papildomi mineralai.
Salinas de Chiclana centro teritorija pritaikyta poilsiui ir pramogoms, čia labai populiarios pažintinės ekskursijos, kurių metu pasakojama apie druskos gavybos būdus, supažindinama su vietine flora ir fauna.
Druska garinama tik kelis mėnesius metuose.
Tačiau didžiausią centro pajamų dalį sudaro ne druskos prekyba, o pramogos svečiams. Po atviru dangumi įkurtame SPA atliekamos dumblių, druskos ir purvo procedūros. Restorano meniu – daugybė patiekalų su jūros dumbliais ir žolėmis, o ant druskos kepamos žuvys – nepakartojamo skonio.
Lisa al horno yra mėgstamiausias ponios Imna Salado patiekalas, tačiau ji išduoda paslaptį, kad šios žuvies skonis labai priklauso nuo to, kuo ji minta. Nors lisa žuvies mums paragauti neteko, tačiau su malonumu pasivaikščiojome kanalų ir tvenkinių pakrantėmis.
Įdomu tai, kad druska yra įvairi, todėl reikia žinoti, kur ir kokią naudoti: smulki jūros druska (isp.“sal marina“) yra kasama iš garyklos tvenkinio dugno, jos yra daugiausia ir tai yra įprasta druska, naudojama virtuvėje gaminant maistą ar jį konservuojant.
„Sal escama“ vadinama druskos kristalų plutelė. Ji susidaro vandens paviršiuje leidžiantis saulei ir pučiant vėjui. Tokio pavidalo druska surenkama tik rankiniu būdu. „Sal Escama“ labiausiai tinka pasūdyti žuvį ar mėsą kepimo metu.
Paskutinėje vandens garavimo stadijoje druskos paviršiuje susidaro gėlės žiedo formos smulkios druskos kristalų tekstūros. Tokia druska vadinama „Flor de sal“ (liet. druskos žiedas) ir yra labiausiai tinkama šaltiems patiekalams, salotoms ir pomidorams.
