Ką nuveikti svarbiausia? Žinoma, kiekvienas renkasi pagal pomėgius. Mano ir draugės tikslai buvo: svarbiausia – apžiūrėti didingą architekto Antoni Gaudi miestą ir paragauti taip liaupsinamų jūros gėrybių.
La Rambla
Geriausia pasivaikščiojimo kryptis Barselonoje – La Rambla. Gatvė-skruzdėlynas. Ispanams patinka čia vaikštinėti, o turistų bruzdesys jiems tarytum nė motais. Ji turbūt tolima J.Basanavičiaus gatvės Palangoje giminaitė, tik masteliai čia ne tie. La Ramblaišeina tiesiai į jūrą – prie uosto, bet kad jį pasiektum turi paėjėti netrumpą kelią. Ši gatvė visame pasaulyje garsi savo nebyliaisiais aktoriais. Persirengę keisčiausiais personažais – demonais ir fėjomis, savižudžiais ir cezariais, kareiviais ir kleopatromis – ispanai mėgina užsidirbti. Po storu grimo sluoksniu besislepiantys žmonės tūno čia valandų valandas sulaukdami milžiniško praeivių Geriausia pasivaikščiojimo kryptis Barselonoje – La Rambla. Gatvė-skruzdėlynas. Ispanams patinka čia vaikštinėti, o turistų bruzdesys jiems tarytum nė motais.dėmesio. Prie kiekvieno jų kojų – kibiras, į kurį reikia mesti monetas. Už eurą kitą bet kuris demonas mielai su jumis papozuos šeimyniniam albumui.
Dar vienas įdomus dalykas – tiesiai gatvėje „vykstanti“ gyvūnų parduotuvė. Visur girdėti paukščių čiulbėjimas ir ulbėjimas, narveliuose greta kanarėlių yra ir ančiukų, triušių, šinšilų, žiurkėnų ir dar bala žino ko. Vaizdelis užburiantis, bet, akivaizdu, kad gyvūnų teisių sergėtojai tam neprieštarauja. Patys ispanai mėgsta gyvūnus – dažnas jų namuose turi paukštelį giesmininką.
Turgus
Viena įdomiausių La Ramblos vietų – prie pat gatvės esantis turgus. Jame pasiklydome vos užėjusios, o akys ryte rijo ką matė. Šviežia žuvis, dar ropojantys krabai, milžiniški omarai ir krevetės, greta jų švieži grybai, gausybė vaisių, saldumynų, mėsos. Nuostabu tai, kad ispanai taip meistriškai išdėlioja savo prekes, kad viskas atrodo skaniai. Vien pažiūrėjus jauti, kad maistas šviežias, o bet kuris pardavėjas dar ir noriai padės išsirinkti ingredientus būsimam patiekalui. Tiesa, ne visi jie kalba angliškai. Mes turguje daugiau žiūrėjome nei pirkome, bet palūžome pamačiusios ispaniškos saulės sunokintus vaisius. Vėlyvą rudenį jų čia netrūksta. Vien nuo kvapo sukosi galva, tad pirkome vaisių salotų – parduodamų su šakute, tyčia, kad galėtum sukirsti čia pat.
Suvenyrai
Jau manėme niekuomet nepaliksime La Ramblos. Artėjant link uosto radome ispanišką „Kaziuko mugę“ – krūva kioskų su kuo įdomiausiais gaminiais. Odinių rankinių ir piniginių, iliustruotų animaciniais herojais, smilkalų, medinių žaislų vaikams, prabangių sidabro dirbinių, unikalių iš stiklo išpūstų papuošalų, skarų, kepurių ir dar daug ko. Verta žinoti, kad paklausa čia tokia didelė, kad nusiderėti daugiau kaip eurą vargu ar pavyks. Žinoma, kainos, turint omeny europietišką, o ne lietuvišką atlyginimą, nesikandžioja.
Nepamirštama vakarienė
La Ramblos pabaigoje pamojavome 60 metrų aukščio bronziniam Cristopheriui Columbusui, pavaikštinėjome Rambla de Mar – gatve-tiltu į jūrą. Visiškai nuvarginusios kojas radome jaukų restoraną ir nutarusios „negailėti eurų“ pasimėgavome ispaniška virtuve. Ragavome keptų kalmarų, nes buvo smalsu, ar skoniu jie skiriasi nuo lietuviškų. Dar užsisakėme tradicinės ispanų paeljos (isp. paella – tradicinis troškinys su ryžiais) su jūros gėrybėmis ir kažkokių vėžių. Kalmarai pasirodė skanesni nei Lietuvoje, o paelja, atnešta tiesiog keptuvėje, ir vėžiai tirpo burnose. Vėliau ispanai pasakojo esą jie patys jūros gėrybėmis per dažnai nesilepina, mat jos labai kaloringos. Už tris patiekalus ir vyną sumokėjome apie 50 eurų (maždaug 173 litus).
Išskubėjome patenkintos ir puolėme ruoštis artėjančiam vakarėliui. Po jo – kitą dieną mūsų laukė nauji potyriai. O kur dar neapsakomo grožio A.Gaudi parkas, nuostabūs Tibidabo ir Montjuïc kalnai, kaktusų sodas ir gražūs, laimingi žmonės. Tiek ir dar truputį daugiau pamatėme per 4 dienas. Atsisveikindamos ištarėme Barselonai „iki pasimatymo“, nes jau svajojame, kada vėl ten sugrįšime.
