Milano katedra atrodo neįprastai. Ir ne tik todėl, kad išsiskiria dydžiu (viena didžiausių katedrų pasaulyje, rausvo marmuro bažnyčia savo dydžiu Italijoje nusileidžia tik Šv. Petro bazilikai, į tą tilptų apie 40 tūkst. žmonių) ir architektūra (daugiau ne 3 tūkst. skulptūrų ir 135 špiliai).
Ant Milano katedros fasado kabo komercinės reklamos. Pavyzdžiui, liepos viduryje jos kairėje pusėje buvo įtemptas „Diesel“ reklaminis plakatas.
„Ši reklama prisideda prie Milano katedros architektūros restauravimo“, – rašoma po „Diesel“ reklama.
Katedros restauravimui taip pat buvo surengta didžiulė pinigų rinkimo (angl. „crowdfunding“) akcija „Save the Saint“ (iš anglų kalbos „Išgelbėkime šventuosius“). Pavyko surinkti 162 tūkst. dolerių.
Dar 100 tūkst. dolerių šių metų balandį nusprendė paaukoti Nacionalinis italų kilmės amerikiečių fondas. „The New York Times“ rašo, kad beveik ketvirtadalis katedros lankytojų yra amerikiečiai.
Milano katedrą puošia taip pat restauruojama Francescos Cabrini – pirmosios šventosios iš Amerikos – skulptūra. F.Cabrini žinoma kaip emigrantų motina, kuri į JAV atvyko 1889 metais ir pradėjo rūpintis našlaičiais, namų ir ligoninių statymu, rašo Italijos naujienų portalas agi.it.
„The Fabbrica“ – organizacijos, besirūpinančios katedros priežiūra – metinis biudžetas, „The New York Times“ teigimu, siekia 25 mln. eurų, kurių pusė yra skiriama renovacijai.
Milano katedra iš paukščio skrydžio:
Statybos dar nebaigtos
Milano katedros statyba prasidėjo XIV amžiaus pabaigoje ir, galima sakyti, kad trunka iki šiol. Įvairūs turistiniai Italijos gidai rašo, kad Napoleonas Bonapartas užbaigė katedros fasado statybas XIX amžiaus pradžioje.
Napoleonas Bonapartas turėjo būti karūnuotas 1805 metų gegužės 23 dieną Milano katedroje. Tądien Milane pylė kaip iš kibiro, todėl karūnacija buvo atidėta saulėtai gegužės 26 dienai.
„Dieu me l’a domnée, gare a qui y touchera“, – Napoleono Bonaparto žodžiai, ištarti Milano katedroje.
Imperatorius, pagaliau priėmęs Italijos karūną, ištarė žodžius „Dieu me l’a domnée, gare a qui y touchera“ (pranc. „Dievas man ją davė, tegul saugosi tas, kas ją palies“), byloja katedros archyvinė medžiaga.
Nors Napoleono Bonaparto laikais fasado statyba buvo baigta, skulptūros buvo statomos ir montuojamos dar beveik pusantro šimto metų. Katedra nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, todėl po jo šventovę teko restauruoti.
Panašu, kad restauratoriai katedros nepaliks dar ilgai. „The New York Times“ cituoja katedrą kuruojančios organizacijos prezidentą monsinjorą Gianantonio Borgonovo, kuris sako, kad per artimiausius 50 ar 100 metų teks pakeisti visą marmurą, nes jis yra nepakankamai stiprus.
„Grožis turi savo kainą“, – priduria leidinys.
