Prisispaudžiame prie sienos, kai skanduojanti minia nešina mediniuose neštuvuose supakuota mumija, pralekia pro šalį. Sekame iš paskos spėliodami, kas slepiasi po blizgančiu audiniu ir auksiniu susuktu sariu. Procesija sustoja prie šventyklos, kur ūsuotas pilvočius beveik plikai nuskuta liauną jaunuolį, palikdamas tik arbūzo uodegėlę galvugalyje. Nuskustojo veidas romus, akys žydros, šviesios. Jis dėvi permatoma balta paklode, vienu galu apsisukęs kojas, kitą – persimetęs per petį.
Pajudame tolyn ir pasiekę Gangos pakrantę sustojame. Prieš mūsų akis dvylikoje laužų į dūmus ir dulkes virsta nebereikalingi kūnai. Vienuose, ugnis jau pasiglemžė gyvybės paliktas laikinas buveines, kituose dar traška kaulai ir svyla garuojanti oda. Ore kabo saldžiarūgštis degančios mėsos kvapas. Turistai pagarbiu atstumu lūkuriuoja toliau ir tik mes netyčiom atsidūrėme ant krematoriumo centrinio tako.
Be sienų nuotr./Į paskutinę kelionę palydėjome senolę |
Mūsų palydėta mumija sulaukia savo eilės. Penkiasdešimties metų moters kūnas išvyniojamas iš blizgių skiaučių, nuimamas nuo neštuvų ir paguldomas ant malkų. Vienoje pusėje iš po baltos medžiagos kyšo juodos smulkutės kojytės vis dar augančiais raudonais nagais, kitoje – vėjas atidengia sukritusį veidą, nebyliai šaukiantį „memento more“. Ugnis pradeda puotauti nuo kojų ir įsismarkauja tik pasiekusi palaidus juodus plaukus. Nuskustasis, šiaudais atnešęs šventintą ugnį, atsitraukęs šnekučiuojasi su artimaisiais. Liūdesio čia nėra. Nėra ir mirties. Tik šešėliai ir į šventąją upę dulkes genantis vėjas.
Be sienų nuotr./Šventasis Gangas |
Aplink Gangą gyvenimas verda visą parą. Kol laiptuota pakrante slampinėjantys pardavėjai atvirai siūlo „valstybinio“ hašišo, būriai tikinčiųjų traukia apsiprausti šventuoju vandeniu, ar prisipilti buteliuką namiškiams pašventinti. Tarp besivėsinančių gyvulių gaudynių žaidžia niekada nenuobodžiaujantys vaikai, o tūkstančio valtelių šeimininkai vilioja turistus pasiirstyti.
Be sienų nuotr./Aitvarų kautynėse nepasisekė |
Daug daugiau azarto ant stogų. Nuo glaudžiai suspraustų keturaukščių viršaus į mirtiną kovą dangun kyla plonyčiu valu kontroliuojami popieriniai aitvarai. Užtrukome dvi dienas, kol radome reikalingą parduotuvę, ir neprireikė nė penkių minučių, kol priešininkų atakų pakirsti vėjo kinkiniai, siūbuodami lyg snaigės leidosi į senąjį miestą. Taip ir baigėme pažintį su Indija. Stebėdami žemyn sklendžiančias popieriaus skiautes – buvusius aitvarus, ir liepsnose nykstančius apleistus kūnus – buvusius žmones.