„Turkas ir kurdas – geriausi draugai?“, – klausėme tiesiai. Ozgur atšovė, kad nemato tame nieko ypatingo: „Turkijos rytuose priešpriešos tarp žmonių nėra. Konfliktas yra valdžios sukurta problema, – čia pat pridėjo, – prabėgo tik dešimt metų, kai kurdai gali kalbėti, dainuoti, kurti radijo ir televizijos laidas kurdų kalba, bet dar ir dabar važiuodamas autobusu niekada nekalbu su tėvais telefonu, nes žmonės Ankaroje reaguoja neigiamai“. Inžinerijos mokslus krimtę draugai po studijų ir pusantrų metų prievolės kariuomenėje, atsitiktinai apsistojo sostinėje: „norėjome gyventi Stambule, bet darbą atradome čia, toks mūsų likimas“, – pasakojo Muhamed.
Po pusryčių apžiūrėjome įdomiausias miesto dalis, vakarop – keletą pub‘ų. Pašokinėjome ant pilies stogo, dairėmės į dangoraižių ir lūšnynų kontrastus. Miestas užkariauja kaimo teritorijas. Lūšnų griovimas ir naujų pastatų statybos vyksta žaibiškai. Nors žemė po bakūžėmis priklauso valstybei ir šeimininkai neturi jokių nuosavybės dokumentų, savivalda nepalieka gyventojų benamiais. Socialinis būstas vietoje savos lūšnos ant kalno skardžio vieniems atrodo kaip dovana, kitiems – apiplėšimas.
Grįžę namo pažinome dar vieną nacionalinę vertybę – su vandeniu maišytą rakę. Pilkšvai baltas anyžinis gėrimas vadinamas „Liūtės pienu“, nes reikia drąsos tokį brudą pilti į skrandį. Alkoholis ir cigaretės Turkijoje brangūs – trečią kadenciją įpusėjusi proilsamiška vyriausybė kiek įmanoma atriboja žmones nuo nuodų pasitelkusi religiją ir akcizus. Jaunimas konservatyvų valdymą mato kaip laisvių suvaržymą, vyresnieji džiaugiasi, kad valdžia rūpinasi žmonių dorove.
 |
| Be sienų nuotr./Turkiškas alaus gėrimo būdas su kaljano dūmais taurėje |
Mes džiaugiamės, kad alkoholis taip greitai paveikia namų šeimininkus, gal pavyks anksčiau užmigti... Tačiau užsivedęs Ozgur atlieka tautinį kurdų šokį – krūtinė išpūsta į priekį, rankos išskleistos į šalis, riešai pakelti į viršų, veidas rūstus lyg į karą žengiančio Atatiurko. Šokinėja, trypčioja, ploja rankomis ir kviečia prisijungti. Po bemiegio Taksimo ir nakties autobuse, tautinių šokių vakarėlis, kas gali būti geriau?
Kitą dieną pasivaikščiojimas po Ankarą ir susitikimai su vietiniais žmonėmis. Pateikiame ištraukėlę iš pokalbio su gatvėje sutiktu gidu iš Sirijos.
Ahmedas Moudallal, 83-ejų gidas iš Damasko. Visą gyvenimą buvęs inžinieriumi, 1998 m. sulaukė skambučio iš amerikietės Martos, kuri teigė, kad rado jo telefoną „Lonely Planet“. Nuo to momento Ahmedo gyvenimas pasikeitė – jis tapo turistų mylimu Sirijos gidu, kuris pirmąsias atostogas pasidarė prieš mėnesį, apsisprendęs aplankyti gydytoją sūnų Briuselyje.
