Vieną tokių vakarėlių suorganizavo ir Anandas. Artimiausiems keliems draugams pranešė ketinąs ištuštinti alkoholio atsargas ir norinčių nemokamai išgerti atsirado daugiau nei dešimt. Alkoholis šalyje uždraustas, bet yra organizacijų, kurioms suteiktos išimtys – pavyzdžiui Jungtinės tautos turi savo parduotuvėlę, kurioje savaitės kvota vienam darbuotojui – dėžė alaus ir litras ugninio gėrimo. Specialiai užsieniečiams mieste veikia keletas pub‘ų, į kuriuos neįleidžiami vietiniai ir visi panašūs į musulmonus. Pasilinksminę namuose bandėme aplankyti Irish Pub‘ą, bet priartėjus prie durų dvimetrinis plačiapetis mūsų šeimininkui Anandui išrėžė: „Aludė tik baltiesiems“.
 |
| Be sienų nuotr./Su draugais Afganistane |
Vakarėlio metu artimai susibičiuliavome su keliais vietiniais, kurie pasakojo, kad traukiantis tarptautinėms pajėgoms, darosi vis sunkiau aplankyti senolius įsikūrusius atokiau nuo Kabulo. „Jei pakeliui sulaikytų talibai ir sužinotų, kad dirbame valstybinėse įstaigose, nužudytų vietoje. Įstatymai veikia tik dienomis, tad daugelyje kaimų žmonės iš baimės taikstosi su talibų savivale ir, neturėdami pasirinkimo, padeda jiems“, – pasakojo mūsų bendraamžiai broliai, išlaikantys savo tėvus, senelius ir tris seseris. „Mūsų tėvų karta nekalba angliškai ir nemoka dirbti kompiuteriu, o be šių kompetencijų neįmanoma gauti normalaus darbo Kabule, tad, nespėję su pokyčiais, jie aukština Sovietų laikotarpį“.
 |
| Be sienų nuotr./Afganistano senamiestis – šiukšlių pilna upė ir sausakimšas turgus. |
Jaunuoliai pasiūlė pasivaikščioti po miesto centrą, paaiškindami, kad jų kompanijoje būsime saugūs. Kad atkreiptume mažiau dėmesio, liepė paslėpti plaukus ir akis, nes būsime vieninteliai užsieniečiai gatvėje. Nepabijojome ir jausmas atpirko riziką. Elgetaujantys penkiamečiai, turguje dirbantys ikimokyklinukai, pasienius ramstantys luošiai, purvas, šiukšlės, apdriskę drabužiai, murzini veidai, iškirmiję dantys ir tos pačios emocijos kaip visur – vieni šypsosi, kiti pyksta, treti liūdi. Adaptyvi būtybė tas žmogus. Apžiūrinėjome savižudžių susprogdintus pastatus, klaidžiojome po subombarduotus valdovų rūmus, lankėmės kulkų suvarpytuose blokiniuose penkiaaukščiuose, kokiuose prabėgo mūsų vaikystė. Aplinka slegianti, bet žmonių nuotaika pakankamai optimistiška: „Dabar gerai palyginus su tuo, kas vyko talibų laikais“, – šypsosi trisdešimtmetis vestuvių rūmų sargas, leidžiantis apsižvalgyti Las Vegaso kazino primenančiame pastate.
 |
| Be sienų nuotr./Karo nuniokotame mieste gražiausi pastatai – vestuvių salės. Ar galite patikėti, jog Kabule jų – ištisi rajonai, naktimis šviečiantys lyg Las Vegasas. |
Pagrindinė šventė Afganistane – vestuvės. Tai didžiulė prabanga jaunajam, nes jis turi apmokėti visas vestuvių išlaidas, kurios vidutiniškai siekia 30 000 $. Šventės vyksta rūmuose, kurių gausybė pristatyta Kabulo pakraščiuose. Moterys ir vyrai linksminasi atskirose patalpose, dauguma santuokų sutartos, o jaunieji prieš ceremoniją retai būna bendravę daugiau nei tris kartus, ką jau kalbėti apie seksą ar gyvenimą kartu. Bet mes afganistanietiškų vestuvių nepamatysime. Stovime šalia lagaminų eilės, kurią apuostinėja du apmokyti šunys, vienas specializuojasi sprogmenyse, kitas narkotikuose. Šeimininkas Anandas pakvietė į savo geriausio draugo vestuves Naujajame Delyje, tad jei šunys neras nieko įtartino, netrukus užbaigsime pavojingiausią kelionės etapą.
