Už prasivėrusių vartų pasitinka apsaugos darbuotojas, keturi sarginiai skalikai ir žiemiškai miegantis sodas. Po kelių akimirkų pasirodo glamžytu tamsiai mėlynu švarku vilkintis, tris dienas vešliai želiančios barzdelės nesiskutęs, britišku akcentu šnekantis trisdešimtmetis. Liaunas simpatiškas vyras veda mus į pilį primenančio pastato svetainę, išpuoštą paveikslais, statulomis, vazomis. Patenkame į galinį kiemą, kuriame tyvuliuoja žydras baseinas, o atokiau nuo gatvės stovi prabangią pirtį ar vienišiaus gūžtą primenantis statinys. „Čia mano teritorija, taisyklės paprastos – jokių foto, jokių video ir viskas kas įvyksta už šių durų, lieka čia. Šiandien jūs mano svečiai, mėgaukitės“, – taria velniškos šypsenos savininkas, nusprendęs vietoj šeimyninės laimės mėgautis Kazanovos gyvenimo būdu.
Glaustas paveikslas, nesulaužantis Alirezo duoto žodžio. Vakarėlyje trisdešimt žmonių, kas trečias svečias vaikinas, merginos nusirišusios skaras ir akivaizdžiai pamiršusios islamiškus aprangos standartus. Už baro vakarietiškus alkoholinius gėrimus maišo balta varlyte pasipuošęs tamsiaodis barmenas, prie staliuko dūmoja trys kaljanai, šokių aikštelė įkaitinta trankios muzikos ir persismelkusi dienomis slepiamo merginų seksualumo, bet vaikinai labiau susidomėję naujokais iš niekam nežinomos šalies. Nusprendžiame ekonominei užkardai nukritus pradėti naftos, akmens bei pistacijų prekybą ir užtvirtiname susitarimą šlakeliu vietinės vynuogių naminukės Arak.
Paryčiais parsirandame namo ir, kelias valandas pamiegoję, keliaujame atlikti pažado Nadehro tėvui Mousahf. Vienintelį savaitės laisvadienį transporto kompanija pritrūko darbo rankų, tad mes iš anksto pasisiūlėme padėti. Prekės Irane keliauja palaidos ar tiesiog sudėtos dėžėmis, vienintelė taisyklė – krauk kol telpa. Prakaitas žliaugia upeliais, vandens pertraukėles darome kas penkiolika minučių ir nuleidę akis klausomės, kai bendradarbiai afganistaniečiai krizena stebėdami mūsų flegmatiškas pastangas.
 |
| Be sienų nuotr./Šeimyna Irane |
Per pusdienį užsidirbame pietus ir vakarienę, šeimininkai pakviečia apsilankyti šeimos senolių namuose. „Prieš šešerius metus mirus seneliui, pas močiutę apgyvendinome pažįstamą neturtingą šeimą, kad padėtų tvarkytis, gaminti valgyti ir senolė nesijaustų vieniša“, – pasakoja mylimiausias anūkas, kol jauna moteris didžiulėje menėje ruošia dvylikos patiekalų stalą. Margintos lėkštės, sidabriniai įrankiai, krištolinės taurės ir patarnaujanti mergina. Nejauku ir neįprasta, bet Paulius sako: „Viskas dėl to, jog tu ne bajoras“. Nesiginčiju, mano senelis buvo vairuotojas!
