Pakimbame ant prekybinio jauko, o jis – ant mūsų istorijų apie keliaujantį plastikos chirurgą ir jį lydintį naftos magnato sūnų. Išklausę istorijų apie tris mėnesius marginamą presuotą kupranugario kaulą atidengiame kortas paaiškindami, kad kuprinėse nėra vietos lauktuvėms, o grįžti namo dar neketiname. Taip ir nesupratome, labiau iš nuobodulio ar vaikydamasis galimos naudos, bet dvidešimt penkerių metų apsukrus turgaus prekeivis Iman tapo mūsų gidu.Bazare visus iki vieno pažįstantis jaunuolis aprodė prekyvietės užkulisius, kur dirbtuvėlėse gimsta įvairiausi rankdarbiai – nuo turkiu inkrustuotų prabangių žvakidžių iki spalvotais štampais marginamų staltiesių ir suorganizavo gaudynes turgaus stogais. Nusivedė paveizėti į religinę kultūrizmo atmainą – Zurkhaneh. Aštuonkampiame ringe dundant būgnui persipina malda, šokis, meditacija ir svorių kilnojimas.
Įgavęs mūsų pasitikėjimą Imanas tris kartus lyg netyčia atsivedė į tą pačią kilimų parduotuvę, kur, kaip paaiškėjo vėliau, buvo susilažinęs su pardavėju, kad mes persiško kilimo tikrai nepirksime. Bendrai sudėjus daugiau nei penkias valandas klausėmės apie rašto simboliką, audinio kokybę, miestiečių ir klajoklių kilimų skirtumus, su metais augančią vertę ir galiausiai – ekonominę krizę, dėl kurios dabar geriausias metas pirkti. Supratome, kad patekome į pardavėjo pinkles ir savo kailiu pajutome, kaip kyla noras įsigyti nereikalingą daiktą, bet lažybas laimėjo mūsiškis gidas. Parduotuvę palikome nešini dovanomis, ne pirkiniais.
 |
| Be Sienų nuotr./Imanas aprodo turgų |
Susipažinome su Imano žmona ir nustebome sužinoję, kad ji, pasak vertelgos, „laikinas projektas“. Norėdami tiesiog draugauti ir nesijaudinti, kad pagavus policijai, kils nemalonumų, jaunuoliai pasirašė laikinos santuokos sutartį ir dvejų metų eigoje gali arba ją nutraukti, arba paversti ilgalaike santuoka. Klausėme, kodėl taip nedaro visi, ir gavome paaiškinimą: „sutartis įsigalioja tik tėvui leidus ir retas atiduoda dukterį į „laikinas“ rankas, nes prieš ilgalaikę santuoką gydytojai tikrina merginos skaistumą, tuo tarpu vaikinas patikrinamas ar nevartoja narkotikų“, – vedybų subtilybes atskleidė Imanas.
Staigiai pamiršęs į autobusą įlipusią „žmonelę“, vakare pasiūlė aplankyti laisvo elgesio dvidešimtetes iranietes, bet mes meile už pinigus nesusidomėjome. Apsukruolis po truputį mažino kainą nuo 70 iki 30 $, o galiausiai pasisiūlė pats padengti naktines išlaidas, taip ir nesupratęs, kad ne piniguose šuo pakastas. Po vertybinio ginčo išsiskyrėme savais keliais. Nei susipykę, nei susidraugavę, bet pažinę dar vieną miestą, į kurį pasižadėjome sugrįžti prasidedant 2015 metų pavasariui, kai Lietuvoje iš kiemo vysime žiemužę, o Esfahane žydės karališki rožių sodai.
