Pasiūlymo neatsisakėme, o sumuštinių su liežuvio ir smegenų mišiniu receptą užsirašėme didžiosiomis raidėmis. Paragavome uždrausto vaisiaus, tačiau jis pasitaikė kaip reta rūgštus – naminis raudonas vynas taip sutraukė liežuvį, kad atmintyje sukilo prisiminimai iš kadais siaubto močiutės rūsio eksperimentų degustacijos.
Atsisveikinę su naujaisiais draugais ir išsimiegoję viešbutyje, su širazietišku paslaugumu susidūrėme dar kartą. Ieškodami interneto užklydome į prekybos centrą, kur draugiškas kosmetikos versliuko savininkas pasiūlė pasinaudoti jo bevieliu, o sužinojęs, kad traukiame į Persepolį, nusprendė baigti darbo dieną ir pavežėti mus 40 km pirmyn ir atgal.
Prieš aštuoniasdešimt metų iš smėlio ir dulkių antrajam gyvenimui pakilo didžiuosius Achamenidų imperijos valdovus – Darius I, Xerxes I ir II, Antaxerxes – menančio miesto liekanos. 330 m. p. m. e. Aleksandras didysis sudegino ir nugriovė miestą ir išlikę griuvėsiai tik šešėliai padedantys įsivaizduoti senosios civilizacijos didybę, bet, pasak archeologų, būtent šio suniokojimo dėka Persepolis išliko iki mūsų laikų.
Be sienų nuotr./Ant Persepolio miesto didingų liekanų |
1971 m. paskutinis Irano karalius Shah Mohammad Reza Pahlavi ištaigingai atšventė 2500-ąsias Persų monarchijos metines, į kurias atvyko šešiadešimties šalių valdovai. Dar ir dabar tarp akmeninių kolonų trūnija palapinių miestelio konstrukcijos. Ekstravagantiškas vakarėlis turėjo dvejopą efektą: padėjo pasaulyje paskleisti žinią apie Iraną ir jo istorinę didybę, o karaliaus kritikams suteikė dar vieną pretekstą piktintis dėl švaistomų valstybės resursų.
Iš griūvėsių pargrįžome į Širazą, kur apžiūrėjome vieną lankomiausių objektų šalyje – poeto Hafezo kapavietę. Sakoma, kad kiekvieno iraniečio namuose privalo būti dvi knygos: Koranas ir Hafezo poemų rinkinys. Šiais laikais šventoji musulmonų knyga dažniausiai renka dulkes, o nemirtingas tautos dainiaus eiles lūpos taria dažniau nei maldos žodžius.
Be sienų nuotr./Hafezo kapavietė |
Keliaujant atgal vairuotojas aiškino „ta‘arof“ mandagybių sistemą: „Irane žmonės net ir nenorėdami pavežti, pavaišinti ar apnakvyndinti, keliskart siūlo savo pagalbą. Todėl mandagu pirmuosius du kartus atsisakyti. Tik jei sulaukiate pasiūlymo trečią kartą, galite būti tikras, jog žmogus laukia teigiamo atsakymo“. Susižvalgėme ir prunkštelėjome. Pasiūlymą keliauti į Persepolį priėmėme iš karto. Taip ir neaišku, ar verslininkas norėjo praleisti pusdienį lankydamas daug kartų matytas vietas, ar tiesiog buvo liko ištikimas papročiui.