Traukiniu keliaudami iš Turkijos į Iraną susidraugavome su Kermane gyvenančiu Omidu, kuris draugiškai pakvietė pasisvečiuoti tėvų namuose. Skaitytojams nusprendus, jog turėtume aplankyti dykumą, susisiekėme su pirmųjų Irano paskaitų dėstytoju ir priėmėme jo kvietimą. Penkių miegamųjų name gyvena dvylika žmonių – Omidas su drauge, tėvai, dėdė su šeima, teta su dviem vaikais ir dvidešimtmetis brolis, kuris įkalintas lovoje svetainėje sveiksta po sudėtingos smegenų traumos.
Brolis judina tik akis. Artimieji vis prieina pakalbina, paglosto, tad ir mes, atvykę, visų pirma, jam pasakojame apie kelionę. Namai skendi saldžiarūgščiame šlapimą primenančiame kvape – po sūnaus nelaimės tėvas grįžo prie patikrintos skausmo malšinimo priemonės – opiumo pypkės.
Apsigyvename brolio miegamajame, nusagstytame Metalica, Madona ir Aerosmith plakatais. Vakare visi sėdame prie stalo, ant kurio be gausybės maisto – vištiena, malta jautiena, aviena, ryžiai, keptos daržovės, salotos, skruzdėlynas, sausainiai su figomis, želė – puikuojasi naminis alus ir romas. Alų gamina perdarinėdami nealkoholinius vaisių gėrimus, tad skystis labiau primena limonadą, bet kritikuoti nedrįstame, tik pažadame suorganizuoti lietuvio aludario konsultaciją.
Pasisotinę daugiau nei telpa, tuo pačiu būriu, pradedant septyniolikmečiais pusbroliais ir baigiant šešiadešimtmečiais tėveliais, užgulame didžiulį kaljaną ir stebime kaip šeimos mergaitės, iš vaikystės pereinančios į paauglystę, atlieka savos kūrybos šokį. Irane šokti draudžiama ir prieš pusmetį kaimyniniame Dubajuje konkursą laimėjusi mergina, vos tik sugrįžusi į gimtinę buvo apdovanota kelialapiu į kalėjimą.
 |
| Be sienų nuotr./Vieta, kur aplink tik dykros |
Palikę daiktus laikinuose namuose iškeliaujame į dykumą. Autobusu pasiekiame artimiausią miestelį ir tumomis (vietine valiuta) įkalbėję vietinius gyventojus 30 kilometrų lekiame pasodinti ant „pirdų“. Kažką burbtelėję viens kitam vairuotojai sustoja ir sutarę, kad ryte atvažiuos paimti, patraukia namų kryptimi. Dviese slenkame vieniša dulkėta dykuma, aplinkui tyla ir nė gyvos dvasios. Vakare vėstantis aksominis vėjas švelniai glosto saulės išsiilgusią odą. Susidairome, šyptelim ir net nesinori kalbėti, puiki vieta pagaliau pasiklausyti savęs. Kol įsirengiame stovyklavietę saulė pasislepia už horizonto, o labos nakties palinki tolumoje stūgaujantys kojotai. Grožimės milijonu žvaigždžių nusagstytu dangumi, kol stiprėjančios smėlio pūgos nuveja į palapinę.
 |
| Be sienų nuotr./Kelias per dykumą Irane |
Artimiausias keleta dienų leidžiame ieškodami kelio į Afganistaną. Atvažiavę į švenčiausiąjį Irano miestą Mashadą, sužinojome, kad dėl neramumų svečioje šalyje Iranas atšaukė autobusų reisus į Heratą. Nusprendžiame ieškoti laimės arčiausiai sienos įsikūrusiame kaimelyje ir patraukiame ten. Pakeliui pradeda stipriai snigti, autobusas rieda keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, o kiauras stogas spjaudosi šaltais vandens lašais. Atšauktas autobusas, dykumos kaitrą pakeitęs sniegas, netyčiom televizoriuje pastebėtas pranešimas apie pagrobtą prancūzioką – daug ženklų sako, kad neturėtume važiuoti į Afganistaną. Tokiais atvejais renkuosi netikėti ženklais.
