Naujasis Delis pasitiko lyg chaotiškai siaučiantis avilys, kuriame dūzgia tūkstančiai motociklų, rikšų ir siaurų Suzuki autobusiukų. Tarp dulkių ir išmetamųjų dujų žmonės prekiauja skirtingu gatvės maistu, daugiausia vegetariškais užkandžiais. Pakelės nusėtos šiukšlėmis, o elgetaujančių skaičius puikiai atspindi šalies, kurioje 40% žmonių balansuoja ties skurdo riba, statistiką. Iš pradžių spaudžia širdį pasyviai, dairantis į šalia kelio įsikūrusius skarmaluotų palapinių miestelius, paskui – aktyviai, kai penkiolikos metų mergina, ant rankų nešina metukų neturinčia dukrele, tiesia beveik permatomą rankelę. Galiausiai atbunki ir nekreipi dėmesio.
 |
| Be sienų nuotr./Šurmulys sostinėje |
Planus atvykti į Indiją paspartino Dziagadisho ir Benitos vestuvės, į kurias kvietimą gavome kaip visada netyčia. Šventė susidėjo iš keturių dalių – kokteilių vakarėlio viršininko namuose, dieninio svečių priėmimo rūmų parke, jaunosios išlydėtuvių merginos namuose ir keturias valandas trunkančios jungtuvių ceremonijos. Švento ritualo metu improvizuojamas poros pirmasis susitikimas, jaunosios tėvai perduoda merginą į naują šeimą jaunojo tėvams, aukojamos gamtos gėrybės, deginama ugnis, byra ryžiai, žiedai ir karoliukai, rankomis keliauja vaisingumo simbolis – kiaušinis, o iškilmių svečiai blaškosi tarp vaišių stalo ir šventoriumi virtusios scenos.
Neįprastas skirtumas, tarp Europoje bažnyčioje tvarkingai susėdusios svitos, kai girdisi praskrendančios musės zirzimas, ir nerimstančios minios Indijoje, kuri tai spragsi fotoaparatais vardan geresnės nuotraukos nesibodėdama pasilipėti ant šventoriaus, tai kremta šalimais sudėliotus užkandžius, šnekučiuodamasi garsiau nei ceremoniją vedantis šventikas.
Jaunieji jau kelis metus gyvena kartu, didmiesčiuose tai normalu, kaime būtų nepriimtina. Neseniai ketvirtą dešimtį pradėję sutuoktiniai turi tris pagalbininkus – vairuotoją, namų šeimininkę ir virėją. „Mes per dieną uždirbame daugiau, nei jiems reikia mokėti per mėnesį, kai persikelsime į namą, planuojame samdyti ir sodininką“, – nuo 100 iki 200 $ per mėnesį uždirbančių tarnų situaciją nupasakojo Dzagadeeshas.
Nustebino šaltas ir griežtas tarpusavio bendravimas, primenantis šeimininko elgesį su vergu, bet Lietuvos ambasados Indijoje darbuotojai išaiškino, per ilgą laiką susiklosčiusią santykių sistemą. „Jei tampi draugiškas ir šiltas, tau dirbantis indas priims tai, kaip silpnumą ir pradės tinginiauti bei prastai vykdyti savo pareigas, dėl to labai svarbu išlaikyti atstumą“, – pasakojo prieš dvyliką metų į svetimą šalį nutekėjusi Eglė.
„Ar nepastebėjote, kai stovint eilėje, vietiniai lyg užsimerkę užlenda į priekį, kai apsipirkinėjant pamatę baltą veidą sako trigubas kainas, kai nusiderėjus apsimeta įpykę ar nuliūdę“, – retoriškai klausė Lietuvos diplomatė Diana. Indijos ekspertė pažėrė ne tik vertingų patarimų, bet ir nukreipė pas pirmąją rubrikos „Į svečius pas lietuvius“ heroję Sharon Lowen.
Litvakų kilmės amerikietė per keturiasdešimt metų ne tik užkariavo klasikinio Indijos šokio Odissi padangę, bet ir sugriovė mitą, kad užsienietei neįmanoma perprasti tradicinio indų meno subtilybių. Šešiasdešimtmetės šokėjos nebuvo namuose, o mus pasitiko namų šeimininkė ir devyniasdešimt šeštus metus skaičiuojanti mama. Linksma ir sąlyginai energinga moteriškė šešis sykius pasiteiravo, iš kur mes esame ir visus kartus susigraudinusi atsakė, kad jos mama gimė ten pat: „Lietuva, Kaunas gubernija“, – panirusi į prisiminimus lingavo senolė. Rugsėjo mėnesį ji patyrė insultą ir dar spalį vairavusi automobilį (!!!), dabar nebeprisimena, ką girdėjo prieš akimirką.
 |
| Be sienų nuotr./Sharon Lowen su mama |
Sharon atvyko lyg stiprus gaivaus vėjo gūsis. Vos tik įžengusi pro duris ji pasiglemžė visą dėmesį. Teoriškai į močiutes mums tinkanti moteris žavėjo aktyviai spinduliuodama moterišką energiją ir paliko neblėstantį įspūdį. Kai kurie žmonės turi dovaną, nudažyti aplinką ryškiom spalvom vien savo buvimu, žvilgsniais, mostais. Mergaitėms svajojančioms apie šokėjos karjerą Sharon perdavė: „Jei gali nebūti šokėja, nebūk, šok savo malonumui“.
