Sakysite, nesušalsi, juk šildo storulis. Ir jūs teisūs, šildo taip, kad nosis riečiasi ir akys ašaroja, skelbdamos cheminę katastrofą. Bet labiausiai erzina ryte netikėtai prasidėjęs niežulys, tarsi tūkstantis raudonųjų skruzdžių būtų nusišlapinę ant kirkšnių. Galvoje sukasi kvaila mintis, kas galėtų būti blogiau? Siaurame kalnų keliuke į priešpriešinę eismo juostą išlėkęs sunkvežimį lenkiantis autobusas susverdėja. Pasigirdus gynybiniam gyvatės šnypštimui salone nuskamba masinė nuostaba. Nusivylęs Šumacheris suka savo griozdišką bolidą į boksus, o keleiviai lipa laukan, kur juos netrukus pradžiugins lašų naštos neišlaikę debesys.
 |
| Be sienų nuotr./Munar‘o apylinkės garsios ne tik arbatos plantacijomis, bet ir namų gamybos pienišku šokoladu. Ne visos Indijos karvytės džiaugiasi tokiomis ganyklomis. |
Devynias valandas dardėjome 180 kilometrų. Tikslą pasiekėme sušalę, pavargę, o pro maniškes ausis nesigėdydami rūko įniršio dūmai. Situaciją puikiai perskaitęs Paulius, sutiko pirmą kartą įsitaisyti prabangiame viešbutyje su indiškai kalbančiu televizoriumi ir šiltu vandeniu.
 |
| Be sienų nuotr./Arbatos kelias. Pirmasis žingsnis. Gaminant arbatą naudojami tik šviežiai sužaliavę lapeliai. Anksčiau jie buvo skinami rankomis. Prieš tris metus buvo pradėtos naudoti specialios žirklės su tinkleliu. Darbas pagreitėjo dešimt kartų. |
Pailsėję ir pasigydę, kibome tyrinėti arbatmedžių kilimais puoštą kalnyną. Tūkstantis žalios spalvos tonų, besišypsančios arbatos rinkėjos, ore kabantis salstelėjęs kvapas, akių aukštyje plaukiantys kamuoliniai debesys ir burnoje tirpstantis namų gamybos šokoladas. Puiki vieta pasivaikščiojimams, žygiams ar romantiškam medaus mėnesiui. Tik pasisaugokite gyvačių, pro mūsų akis neskubėdama prašliaužė dvimetrinė šarangė, privertusi odos plaukus atsistoti piestu. Bet mes lyg sutarę sustingome ir nejudėdami palydėjome margažvynę žvilgsniais.
 |
| Be sienų nuotr./Surinkti arbatos lapai |
 |
| Be sienų nuotr./Andrius su Indijos kalnų gyventoju |
Motociklu riedėdami vingiuotais keliukais kirtome siaurą kalnų tarpeklį. Nustebę įvažiavome į daina skambantį slėnį. Arbatos fabriko ritmu gyvenantis kaimelis iš anksto šventė spavilngąjį Holi. Kaimo vyrai nusitempė mus paskui save. Nenorėdami nuliūdinti svetimšalių svetingumo pasidavėme bendrai šventės eigai. Priekyje procesijos nešinos šviežiais arbatmedžių daigeliais žengė moterys, paskui jas vežime su būgnais ir pučiamaisiai riedėjo muzikantai, toliau sekė spalvoto vandens kibirais nešinas jaunimas. Senoliai tykiai pėdino iš paskos. Vos tik procesija stabteldavo prie pakeliui stovinčios pirkios, muzika suskambėdavo dvigubai garsiau, moterys atokiau sukosi ratuku nepaleisdamos iš rankų vazonėlių, o vyrai, nepamirštant senolių, lyg patrakę šokinėjo, kilnojo kojas, mojavo rankomis, sukosi apsikabinę ir taškydamiesi spalvojo vieni kitus lyg gyvus margučius velykų išvakarėse.
Ir aš ten buvau. Aukštyn žemyn šokinėjau, piruetus sukau ir kaimelio šokio tradicijas keletu judesių papildžiau. Keista diskoteka kai šoki vien su vyrais, bet tikrai nepamirštama.
